Pasaka – 25, 26

25. Lovlių buveinėje

Kai kastuvas vėl sustojo, Žalis su Mėlynuku suprato, kad jis laukia, naujos užduoties. Vadinasi, jis jau buvo atsikasęs iki raganų buveinės, dabar ji buvo jau ranka pasiekiama.
– Grįžtam į savo slėptuvę, reikia vėl apsitarti, kad nepadarytume kokios nelemtos klaidos.
Ir Mėlynukas su Žaliu vingiuotu urveliu keliavo atgal. Jis tęsėsi keletą kilometrų ir jie belandydami pro aštrius akmenis gerokai apsibraižė, bet buvo patenkinti, nes baigiamas įgyvendinti galutinis tikslas ir jo, jei gerai jiems pasiseks, artima pabaiga.
Dabar jie susėdo savo pridengtos duobelės pakraščiais ir pradėjo tartis:
– Nemanau, kad lengva bus patekti į raganų buveinę, – sako Žalis, – prie durų mūsų lauks ne vienas nemalonus siurprizas. Kokie netikėtumai bus, nepabandę judėti, niekada neįminsime.
– Man atrodo, – sako Mantas. – kad lauke prie urvo niekam pasilikti nebėra reikalo. Šturmuoti raganų lizdo eisime visi keturi. Ir tai, kažin ar užteks jėgų. Bet turėdami su savimi dagiąsias kibirkštis, stebuklingąją lazdelę, skraidymo šluotas ir stebuklingąjį kastuvą, turėtume laimėti... Bet reikia viską teisingai įvertinti ir nepulti, kaip akis išdegus.
– Svarbiausia – laiku ir tinkamai naudotis burtų lazdele ir dagiosiomis kibirkštimis.
– Jeigu kokia baisi nelaimė ištiktų ir vieni nebegalėtume jos įveikti, dar galėsim pasikviesti Pinčių... – pasakė Žalis.
– Raganoms iki pat pabaigos nepasirodysim, būsime joms nematomi ir negirdimi. Tik jau dabar turime nutarti, ar prie jų kambario durų eisime visi kartu, ar po du. Einant po du, reikia pagalvoti, kas turės lazdelę, kurios gali prireikti kiekvieną momentą... – samprotavo toliau Žalis.
– Lazdelę reikia turėti tiems, kurie eis pirmieji. Jiems reikės spręsti pačius svarbiausius ir sunkiausius uždavinius. – neabejodamas pasakė Mantas.
– Aš siūlau tais pirmais įsilaužėjais padaryti save ir Žaliuką, – tarė Mėlynukas.
– Jei pasiseks įeiti ir to paties galės tikėtis ir likusieji, jūs signalizuokite ilgu švilpimu, jei reikės pagalbos ir eiti reikia kitokiu būdu – švilptelėkite trumpai du kartus. Mes atsakysime tais pačiais signalais. Jūs mums pasiliksit kastuvą ir jei reikės, mes pas jus prisikasime, kad ir į pačius giliausius požemius. Be to, ginsimės ir kibirkštimis, – samprotavo Mantas.
– Man atrodo toks planas visai neblogas, – užbaigė Juodis.
Netrukus lovliai ir Mantas pasivertė nematomais ir negirdimais kurmiais ir visi siauruoju urvu nusigavo į patį jo galą.

26. Prieškambaris

– Tai pradedame? – paklausė Mantas.
Visi pritarė ir kastuvas pradėjo kirsti ir ardyti paskutinius kalno akmens sprindžius. Netrukus skaldomas granitas subarškėjo kaip tuščia statinė ir jie suprato, kad prisikasė prie ertmės, kuri ir galėjo būti kažkoks kambarys. Iš pradžių suplonėjusioje sienoje kastuvas padarė mažą skylutę ir jie pamatė akmeny išskobtą keturkampę ertmę, kurios vienoje pusėje buvo akmeninės durys, o kitoje juodavo urvo anga.
– Mes su Mėlynuku pasiversime mažais žiogeliais įlįsime per tą skylutę ir nušoksime ant grindų, o tada vėl pasiversime lovliais ir žiūrėsime, kas bus toliau, – pasakė Žalis. Ir tuoj pat jie padarė, ką žadėję: abu nušoko ant akmeninės žemės. Mantas dar spėjo pamatyti, kaip Mėlynukas pasivertė lovliu, o po to viską uždengė atsiradusi antra siena ir jie nieko nebematė. Paskui jie išgirdo, kad kambary kažkas bruzda, o kai pažiūrėjo per skylutę, pamatė, kaip keturios raganos didžiulę dėžę, kurioje buvo uždaryti lovliai, velka per atidarytas duris į kitą kambarį, kur girdėjosi alasas, pokalbiai ir pamokymai. Kai dėžę įvilko į kambarį, durys vėl užsidarė ir prieškambaris vėl liko toks, koks buvęs –tuščias, paslaptingas, žadantis visokių visokiausių pavojų.
O su Žaliu ir Mėlynuku darėsi keisti dalykai: vos jie spėjo pasiversti lovliais, kaip ant jų užkrito keista, aklina dėžė. Pasidarė tamsu ir jie pajuto, kad dėžę kažkas velka grindimis. Paskui vėl viskas aprimo, tik girdėjosi kalbančių ir triukšmaujančių raganų balsai.
– Ar tik nebūsim patekę į patį raganyno lizdą, – pasiklausęs balsų sako Žalis.
– Tikriausiai, nes aš, nors ir neaiškiai, girdžiu jų kalbas ir šūksnius.
Staigiai dėžės viršus nusivožė ir lovliai pamatė palinkusią ant jų raganos galvą ir išskiestus aštrianagius abiejų rankų pirštus. Jie buvo nematomi ir ragana tarsi sustingusi žiūrėjo į dėžę ir nieko nedarė.
– Nedelskim ir tuoj pat šokim lauk, – pasakė Žalis ir abu lovliai, neužkliudydami atkištų raganos rankų stryktelėjo iš dėžės. – O dabar įsitaisykim ant šluotų ir tyliai laikykimės štai šitoje palubės kertelėje.
– Vėl mus kažkas apgavo. Dėžėje nič nieko nėra... – ištarė palinkusioji.
– Gerai apžiūrėk, gal yra koks vabalas ar kas. Juk negali būti, kad mūsų užburta dėžė taip sau be jokio reikalo imtų ir užsidarytų...
– Eikit ir žiūrėkit, aš nieko nematau. Gal jūsų akys geresnės...
Prišoko dar trys raganos ir ne tik žiūrėjo, bet ir rankomis čiupinėjo kiekvieną dėžės kampą, visas sienas ir dugną, bet nieko neradusios, pritarė pirmajai:
– Iš tikrųjų, dėžė visiškai tuščia, nei ko matyti, nei užčiuopti neina...
– Be reikalo mes čia dėl niekų draskomės ir pergyvename, geriau eikime miegoti... Juk jeigu kas ir pasirodytų, pirmiausia turėtų įveikti tiesųjį urvą, paskui labirintą ir tik po to galėtų įeiti į prieškambarį... O ar kas bent krepštelėjo urve ar labirinte per pastarąsias dienas? Niekas...
– Yra kas ar nėra, bet iš šio kambario nevalia nė vienai išeiti. Visi tie dalykai su dėže labai neaiškūs ir įtartini... Ar tik ir vėl nepagavo kas nors mus ant meškerės? – klausė savo draugių ir abejojo raganų vadovė Janga.
– Įtartina, tai įtartina, bet aš savo akimis ir rankomis įsitikinau, kad dėžėje tikrai nieko nebuvo... O gal mes visos apakome ir nieko nebegalime suuosti?
Raganos buvo įsitaisiusios didžiuliame ir erdviame kambaryje, lovos buvo išdėliotos pasieniais, patalai švytėjo sniego baltumu. Kai jos sumigo, keletas jų garsiai užknarkė.
– Tai ką darome? – klausia palubėje pakibęs Mėlynukas. – Gal duodame signalą, kad ir Mantas su Juodžiu tokiu pat būdu įsigautų pas mus.
– Bet jie neturi lazdelės ir turės likti kurmiais, negalės iššokti iš dėžės... O jei juos sučiups raganos, bus blogai... – abejojo Žalis.
– Kaip jos sučiups, jeigu mes čia esame ir kiekvienu momentu jiems pagelbėsime... Jei reikės, nuguldysim vieną po kitos. Man atrodo, jiems nėra ko bijoti, nes jie taip pat yra nematomi, –įtikinėjo draugą Mėlynukas. – Be to, mes dviese su tokiu būriu raganų niekaip nesusidorosime.
– Bet jei jos pajus nors menkiausią pavojų, tuoj pat išsilakstys, tiek paskui mes jas ir bepagausime...
– O kam yra mūsų lazdelė? Kai tik Mantas su Juodžiu įeis, užbursim, kad iš šio kambario nė vienas padaras niekur nebegalėtų beišeiti... Tada, išgaudę visas ir išsikapstę iš šio urvo, galėsime keliauti į žemę.