reiktų į San Mariną

Būrys stebėtojų deformuotomis galūnėmis sėdėjo paplūdimio kėdėse ir laikė raudonmedžio smuikus savo kreivose rankose, o saulėj žėruojantys jų smičiai rodė į dangų, buvo stipriai sugniaužti ir bijojo muzikos, bet buvo pasiruošę. Mieli smičiai, netikiu dievą. Tikiu. Jei buvom sukurti pagal jo atvaizdą, tai vadinkite mus mūsų vardais.
O gal nešnekėkime? Gal aš ir taip suprantu, o tu taip pat supranti, tik truputį mažiau. Iš tiesų, jokios naudos iš to nebūtų, nes kai kalbi, aš žiūriu į tavo lūpas, kurios kartais būna pavargusios ir suskilusios nuo reto kalnų oro, kartais benukrentančios, paveiktos žieminės žvarbos, kartais kruvinos, nes paskaitei novelę apie berniuką Omua ir taip pat kaip jis ėjai bučiuoti rožių, ar stiklo šukių, nebepamenu, seniai ir aš ją skaičiau. Taip pat kartais žiūriu į tavo apatinius akių vokus, kurie trūkčioja, jei pasakoji įtempto siužeto istoriją. Žinoma, jie niekad netrūkčioja, nes tu NIEKAD NEPASAKOJI TOKIŲ ISTORIJŲ, aš tik laukiu ir slapta nuo tavęs tai sapnuoju.
Bet aš nesusilaikau ir pasiteirauju:
- žuvys valgo nugludintas šukes ar gintarą?
Bet tu puikiai manęs klausai ir nieko netari. Tai kas tada tu, o kas aš? Kas esame mes? Jūs, jie, jos?
- Jie! – ji sušuko, o Dieve mano. Ir iš tiesų, pažvelgiau į šoną ir suvokiau, kad nepajutau, kaip minėtasis būrys pradėjo griežti. Tiesą sakant, nuo kai kurių smičių garavo trinties dūmelis ir, tą pačią tiesą sakant, nepavyko nepastebėti muzikantų aprangos. Jie visi dėvėjo Viktorijos laikų apykakles ir jūreiviškus dryžuotus aptemptus marškinėlius. Ilgomis rankovėmis. Turėčiau pažymėti ir tai, kad vienos apykaklės buvo didesnės, kitos mažesnės, vienos gelsvos ir labai senos, kitos – švelniai violetinio atspalvio, gražios, pūstos ir gerai prižiūrėtos, o trečios – melsvai baltos, naujos, senasias atkartojančios, ceratinės, ko gero. O jūreviškų marškinėlių dryžiai pas kai kuriuos buvo gana stambūs ir sodriai mėlyni, pas kitus – juodi ir gana tankiai išdėstyti. Vos akį užmetęs tiek nepamatytum. Taip pat visi jie buvo ilgomis rankovėmis ir tai kėlė keblumų – tokią karštą dieną net iš toli galėjai matyti, kaip smuikininkams po truputį pažastyse pro trikotažą sunkėsi prakaitas, ypač tai matėsi, kai jiems reikėdavo smuiko stygas paspausti aukščiau nei per vidurį. 
Nevalingai pažvelgiau į tavo pusę ir supratau, kad užsigalvojau apie vaizdus šone ir pamiršau, ką galvojau. Atsiprašau, bet tikriausiai negaliu daryti dviejų vienu metu. Liesti ir dainuoti. Daug ko kartu negaliu. Labai gerai, kad šio fakto neneigiu.
Vėl žiūriu šonan. Smičiai laksto, rodydami tai dangun, tai į vandenį, tai į gretimą smuikininką. Teks atsiprašyti dar kartą, bet nesuprantu jau jūsų ženklų, mieli smičiai. Vieną, prašom po vieną, juk sakiau! Ji metė į mane sausainį, tai, atleiskit, turiu grįžti, tikrai, patikėkit, taip. Taip, gerai, iki.