Motin

Nuskink man, motin, baltą žiedą.
Pamerk, jei nori ir akis.
Čia mano dienos tyliai rieda,
Čia šimtmečius varlėm man lis.

Guliu nuo vakaro lig ryto,
Net kartais su savim šneku.
Ir ieškau sienoj nematytų
Kinivarpų ar šiaip skylių.

Turiu kairėj nemenką plyšį,
Pro jį vis kalbasi dievai.
Sakiau, kad vasaras apmyšiu,
O jie kikendami: „Davaj“.

Ir molį pusryčiams ne kartą
Į burną žodžiais sukišau.
Mane iš vaizdo protas kerta
Pasako: „Užsimiršk, žmogau“

Ir negaliu savęs užmiršti.
Tai, motin, duok gėlių.
Jau daros po žeme per tiršta,
Bet aš su savimi guliu.