Trys norai

Mažame rūsyje, tarp daugybės kitų gėrimų, gulėjo gero džino butelis. Visas apdulkėjęs, subraižytas, etiketės užrašą tik vargais negalais galėjai perskaityti. Bet svarbiausia, kad džino butelio viduje lindėjo ne kas kitas, o tikras džinas vardu Džinas.
Deja, nebuvo jis labai laimingas. Daug mieliau jis būtų lindėjęs sudilusiame bate, kurio niekam nereikia. Mat kai lindi džino butelyje, jį taip dažnai kas nors atkemša…

  * * *
Džino butelis dabar gulėjo pagyvenusio smuklininko rūsyje ir buvo laikomas ypatingai progai. Ta diena netrukus ir išaušo. Savo gimimo dienos proga vyriškis atsinešė butelį ir jį atkimšo. Iš jo pradėję veržtis lengvi garai perdaug nenustebino smuklininko, bet kai prieš jį išdygo dvimetrinis žmogus, smuklininkas atšoko ir nusviedė butelį šalin.
- Gal malonėtum nemėtyti mano namų, - kiek suirzęs paprašė Džinas. – Esu džinas iš džino butelio ir galiu išpildyti vieną tavo norą.
- Esi kas? – dar lemeno smuklininkas. – Džinas? Tikras džinas?
- Taip, - atsiduso džinas. – sakysi norą ar ne?
- Aaaa… Taip. Aš noriu… Oho! Pasirodo ne taip lengva sugalvoti… Tik vieną? Noriu… Žinau! Noriu sutikti savo gyvenimo moterį.
Mat smuklininkas jau buvo perkopęs penkiasdešimt ir per visą gyvenimą taip ir nesutiko sau patinkančios moters.
Džino šis noras nė trupučio nenustebino. Per savo ilgą (tikrai labai ilgą) gyvenimą jis buvo girdėjęs tūkstančius keistesnių norų. O sutikti savo antrąją pusę prašė vos ne kas trečias žmogus, todėl jis nė nemirktelėjęs puolė vykdyti norą.
Džinas akimirką išnyko ir po sekundės vėl atsirado. Bet šį kartą jis už pakarpos laikė vos metro dydžio žmogeliuką. Mažasis vyrukas kabėjo ore, spardėsi trumpomis kojomis ir koneveikė džiną.
- Nuleisk! – rėkė vyriškis. – Neturi teisės… šitaip… elgtis…
- Nusiramink ir nespurdėk, - nė kiek nesutrikęs paprašė džinas. – Šitas vyras nori sutikti savo gyvenimo moterį.
Džinas nuleido vyriškį ant žemės ir mažylis pasitaisė drabužius. Jam apsisukus pasimatė didelis lankas, o ant jo keistų drabužėlių buvo prisekta širdutė.
- Tebešvenčiat Valentino dieną? – nesusilaikė nepašiepęs mažojo žmogeliuko smuklininkas.
- Labai juokinga… - net nešyptelėjo vyrukas. – Aš – Amūras, mano visas gyvenimas kaip viena Valentino diena.
Amūras išsitraukė mažą veidroduką. Iš pradžių jį nukreipė į smulkininką ir tada gerai patrynė. Po ilgos  pertraukos piktai kreipėsi į Džiną:
- Šitaip elgtis negalima… Su meile nepažaisi… Ir…
- Žinau, sakei milijonus kartų. Bet šitas vyras pasakė norą, todėl nesispyriok ir išpildyk.
- Taip, žinoma, - Amūras susiraukė lyg suvalgęs citriną ir pagaliau atsakė smuklininkui. – Savo gyvenimo meile tu sutiksi po metų, jos vardas Raminta, nori išvysti?
Amūras atkišo savo veidroduką smuklininkui ir šis išvydo vidutinio amžiaus juodaplaukę moteriškę.
- Viskas. Savo padariau.  Ein…
- Palauk! – sušuko smuklininkas. – Mano noras buvo ją sutikti, o ne pamatyti.
- Taigi jau sakiau, kad sutiksi po metų, - nesuprato Amūras.
- O aš noriu dabar!
- Klausyk, - jau susirūpino Amūras. – jau sakiau, kad su meile ne juokas. Sutikęs dabar gali nieko nepešti…
Jų ginčą pertraukė Džinas:
- Amūrai, jis pasakė savo norą, ir aš jį išpildysiu. Kas man darbo – bus jis laimingas ar ne! O tu jau galėtum ir keliauti…
Amūras piktai drėbtelėjo į džiną, sušnibždėjo kažką panašaus į „aš jus įspėjau“ ir dingo. Tuo tarpu Džinas pagriebė smuklininką, spragtelėjo ir jie atsidūrė miesto aikštėje.
- Ten ji. Laimingo kelio…
Džinas sulindo į butelį ir po sekundės stebuklingieji jo namai dingo.

  * * *
Vieta, kurioje atsirado butelis, buvo mažas kiemas. Į jį vis ateidavo ir išeidavo grupelės ar pavieniai žmonės. Pirmieji Džiną pastebėjo vaikigaliai ir puolė spardyti jo butelį.
Nelabai patenkintas jautėsi džinas, ir ne koks jausmas buvo skraidyti viduje, bet tokia jau dalia… Po kokių penkių paaugliams pabodo užsiėmimas ir jie išėjo. Paskutinė liko šešiolikmetė mergina. Ji smagiai trinktelėjo butelį ir jau apsisuko eiti. Deja, nuo to smūgio kamštukas nulėkė į šoną ir Džinas išlindo.
- Esu džinas, - jau atmintinai išmoktus ir spėjusius įgrysti žodžius kalbėjo džinas. – ir galiu išpildyti vieną tavo norą. 
Mergina, priešingai nei visi kiti, neatrodė nustebusi. Ji godžiai primerkė akutes, kiek pagalvojo ir pasakė savo norą:
- Noriu dar dešimties norų.
- Kąąą? – net išvertė akis džinas. – Tu negali prašyti dešimties norų.
- Kodėl? – nusistebėjo mergina.
- Nes… Noras vienas… Ir… Tiesiog…
- Pildysi ar ne?
- Na, taip… Pildysiu…
- Puiku, tuomet pirmu savo noru prašau motociklo.
Džinas klusniai įvykdė jos prašymą. Po to mergina butelį įsikišo į kišenę ir visą dieną traukinėjo džiną ir prašė įvairiausių menkniekių. Pagaliau liko paskutinis dešimtas noras.
- Noriu dar dešimties norų, - pasakė mergiotė.
Džinas gudriai išsišiepė ir išsitraukė ilgą pergamentą. Jame galėjai įskaityti šimtus draudžiamų norų. Tiesa, visi užrašai buvo smarkiai išblukę nuo senumo, tačiau pačioje apačioje švietė dar nespėjęs išdžiūti rašalas. Užrašas skelbė: „Negalima prašyti daugiau norų“.
- Tai, - išdidžiai pasakė Džinas. – neleistinų norų sąrašas. Paprašius bet kurio iš jų netenki teisės į norą.
- Ką? Tai kodėl nedavei perskaityti?
- Nes neprašei, - dar labiau išsišiepė Džinas.
Kitą akimirką butelis išskriejo iš merginos rankų ir džinas, labai patenkintas savimi, dingo iš kiemo.

  * * *
Džinas skriejo oru ir nusileido kažkokiame kieme ant vejos. Buvo aišku, kad pateko į turtingo žmogaus namus. Deja, gana tuščius namus, nes butelis nekliuvo niekam tris dienas. Pagaliau ketvirtąją į kiemą išėjo vyras.
- Ir vėl buteliai! – sušuko jis. – Tie vaikigaliai darosi nežmoniškai įžūlūs.
Vyriškis paėmė butelį ir nunešė į virtuvę. Tačiau prieš išmesdamas kažkodėl, intuicijos vedamas, atkimšo butelį. Netrukus  pasirodė dūmai ir eilinį kartą išlindo džinas: sukalbėjo savo žodžius ir laukė noro.
Vyras po truputį atsipeikėjo iš nustebimo, pasitrynė rankas ir patenkintas sušuko:
- Noriu būti pasaulio valdovu!
- Ką? Ko? Kuo? – net pasikrapštė ausį džinas.
- Pasaulio valdovu.
- Ir kaip tu tai įsivaizduoji? – Džinas vis dar buvo įsitikinęs, kad žmogus juokauja.
- Na… Net nežinau. Visi man lankstytųsi… Butų man pavaldūs… Būčiau pats  turtingiausias pasaulyje…
Džinas susiėmė už galvos ir atsiduso. Buvo jau sotus nuo tokių norų… Galiausiai atsitiesė ir garsiai tarė:
- Viskas. Nepildau noro!
Tą akimirką kažkas skambtelėjo ir prieš džiną atsirado lapelis su užrašu: „Gerai žinai kas nutiks, jei nevykdysi noro“. Vos Džinas spėjo perskaityti žodžius, lapelis sudegė.
- Žinau, - vėl prakalbo džinas. – Bet man nesvarbu. Jau geriau gyvensiu kaip šliužas, nei visą gyvenimą klausysiu tokių nesąmoningų norų.
Tą pačią akimirką nugriaudėjo sprogimas ir džinas išnyko kartu su buteliu. Visoje virtuvėje liko stovėti tik vienišas, nustebęs vyras… Nors ne – kambario kampe, link durų, iš lėto judėjo šliužas…
Štai taip baigėsi džino gyvenimas. Ir nors, greičiausiai, nesuprasite, bet džinas buvo kur kas laimingesnis gyvendamas šliužo kūne, nei visą laiką klausydamasis kvailų norų.