Fleitininkas (3 dalis)

Hefaistas


Iš dvasininko buveinės išėjau visiškai supainiotas ir giliai susimąstęs. Niekaip negalėjau nustoti galvoti apie Lamborno kovą su fleitininku.
Kur dingo fleitininko kūnas? Kur dingo pats Lambornas? Galų gale – KAS išėjo iš kovos vietos grodamas fleita? Galbūt Lambornas visgi nenugalėjo fleitininko, o žuvo pats, tuo sukeldamas vargšui Timui tokį šoką, kad tas netgi ėmė įsivaizduoti priešingą kovos baigtį?.. Nelabai tikėtina, bet visgi labiau įmanoma, nei kurčiasis, grojantis be jokių priekaištų.
Visa tai taip netilpo galvoje, kad nejučia ėmiau pritarti dvasininko Mončio mintims apie velnią. Nebuvau labai sužavėtas šia idėja. Visgi religija man labiau asocijavosi su kažkuo labiau iš pasakų srities, o Verdėje vykę įvykiai turėjo būti realūs, kaip realus buvo ir kalvio išėjimas paskui fleitininką į miškus.
Dvasininko arbatėlė bei sausainiai man sukėlė apetitą ir aš nusprendžiau aplankyti šeimininkę, pas kurią buvau išsinuomojęs kambarį. Jau buvo gerokai po pietų, visas ruoštas maistas senokai atšalęs, bet tai nesumažino mano apetito. Sočiai užvalgęs aš taip maloniai glosčiau sau pilvą, kad šeimininkė netgi davė pastabą:
- Gal jums vertėtų užlipti ir nusnūsti, ponaiti Hantli? Aš visai neseniai išvaliau jūsų kambarį ir pakeičiau jums patalynę. Ir žinote, palubėje radau tokį baisų vorą – stebiuosi, kaip jūs nepastebėjote jo ir anksčiau nepranešėte. Bet dabar galite drąsiai eiti miegoti, nes aš jį iš ten išnešiau...
Truputį nuliūdau dėl savo aštuonkojo bičiulio, prie kurio jau buvau pakankamai įpratęs, tačiau šeimininkei nieko dėl to nesakiau.  Pažadėjau jai, kad kitą kartą tikrai pasinaudosiu jos patarimu ir išėjau, palikęs kuklius arbatpinigius.

Fortą suradau nesunkiai. Jis gerokai skyrėsi nuo kitų pastatų tiek savo pastatymo vieta, tiek stiliumi, o galop ir spalva. Tai buvo senas, pusiau akmeninis, pusiau iš rąstų suręstas pastatas, lietingų vietinių žiemų nujuodintomis sienomis. Pirmieji medžiotojai tikrai nepagailėjo jėgų, saugodamiesi nuo vietinių aborigenų. Ties pamatu sienos storis siekė per aštuonias pėdas, tokių net su mortyros sviediniu taip lengvai nepralauši...
Tokio štai storumo siena juosė nedidelį kiemą ir dviaukštį pastatą viduje, kurio viename kampe buvo pastatytas stebėjimo bokštas su jau aplūžusiu trikampiu stogu. Stogas, kaip ir pačios sienos, buvo beveik juodas, skersiniai vos laikėsi savo vietose, o keli jau seniai kažkur mėtėsi iškritę.
Niekas šalia forto nepanoro pasistatyti savo namuko. Galbūt iš pagarbos senoliui, o gal prisibijojo senųjų šeimininkų vėlių, kurios tikriausiai rado čia savo ramybę po ilgų kovų su čiabuviais. Kad ir kaip ten būtų, dabar fortas buvo gausiai lankomas tik paukščių, kurie tingiai pakilo nuo stogo smailės ir nuskrido šalin, vos tik prisiartinau prie vartų.

Nors ir neprižiūrimas, pastatas buvo užrakintas didele keturkampe spyna. Pažvelgiau pro tarpus tarp rąstų vidun.
Kiemas buvo primėtytas kažkokio vežimo sudėtinių dalių, ypač daug pamačiau sulūžusių ratų. Viename kampe juodavo senų šiaudų stirta, stovėjo didelė, medinė statinė. Žinoma, pramušta. Priekinė vidinio pastato siena dar išlaikė savo baltą spalvą, bet ir ją papuošė stambus įtrūkimas, horizontaliai padalinęs į dvi nelygias dalis. Visos durys, kiek pavyko pastebėti, buvo arba užremtos pusrąsčiais, arba užrakintos spynomis.
Viskas viduje dvelkė mažiau ar daugiau senesne praeitimi. Abejojau, ar verta brautis vidun, bet tuo metu kūnas lyg ir nusprendė už mane. Įsikibau į vartų rąstus ir ėmiau kopti.
- Labai įdomu, kokį velnią tu čia darai? - išgirdau staiga balsą už nugaros, kuris man pasirodė kažkur girdėtas. Iš netikėtumo sustigau, įsitvėręs vartų, pasukau galvą ir išvydau nepažįstamąjį skrybėliuotį, kuris Hor užeigoje kalbėjosi su Keliu.
Senis žiūrėjo į mane primerkęs akis, vos matomas skrybėlės metamame šešėlyje, vieną ranką pasidėjęs ant šautuvo, permesto per petį, buožės, o kitos nykštį užkišęs už diržo. Neatrodė pavojingas, tačiau ir labai draugišku negalėjau pavadinti.
- Aš... -galvojau, ką jam protingo ir tinkamo pasakyti, bet išsprūdo pati banaliausia banalybė, kokiomis paprastai netgi vaikystėje nesišvaisčiau, -... aš tik norėjau pasižiūrėti...
- Kurgi ne, - nusišaipė skrybėliuotis. - Ten aukso ir lobių tikrai nėra, patikėk manimi. Geriausia, ką ten rasi, tai pilni grūdų maišai ir riebios pelės.
- Aš ne vagis! - nušokau ant žemės pasipiktinęs, pasiruošęs ginti savo garbę.
- Kas tave žino, - senis įžūliai nusispjovė į dešinę ir staiga ištiesė man ranką, kurios nykštys iki šiol ramiai ilsėjosi už diržo. - Nesinervink taip. Še tau mano letena. Mane vadina Hefaistu.
- Benediktas Hantlis, - nepatikliai paspaudžiau jo "leteną", dėl ko Hefaistas pašaipiai prašiepė lūpas ir pastūmėjo šautuvą kiek toliau ant peties.
- Tu tikriausiai ne medžiotojas, ar ne?
- Ne, aš tik šiaip...
- Šiaip naujokų Verdėje nebūna, jaunuoli. Yra arba medžiotojai, arba pirkliai, arba nuotykių ieškotojai, kurie vis tiek vėliau tampa medžiotojais. Na, dar yra beviltiškas dvasininkas ir vienas čiabuvis. Tai kuriai kategorijai tu priklausai?
- Nemanau, kad vėliau tapsiu medžiotoju... - suabejojau, - o kas tas čiabuvis?
- Taigi fleitininkas, - nusijuokė senis. - Taip ir maniau, kad nenuorama nuotykių ieškotojas būsi. Senstu, kvailėju, o jaunimas nė per kulkos kalibrą nesikeičia. Ilgam tu čia?
- Nežinau dar.
- Vadinasi, ilgam. Domiesi fleitininku?

Hefas kažkodėl pats lindo prie manęs su tuo vardu lūpose. Jeigu panelei Hor ta tema buvo nemaloni, Timas apie tai galėjo šnekėti lyg apie kokią paslaptį, o dvasininkui fleitininkas buvo lyg jo pasišventimo tarnauti Dievui tikslas, tai šiam seniui jis kėlė panašų susidomėjimą, kokį dabar išgyvenau aš. Tegalėjau linktelėti, o Hefas tik dar labiau pralinksmėjo.
- Tik nesukišk liūtui į nasrus galvos, Benai. Jis labai gražus pažiūrėti iš šalies, kai neturi su juo jokių bendrų reikalų, tačiau pats savaime fleitininkas yra labai pavojingas. Tokius reikia naikinti ugnimi, patikėk manimi.
- Tai kodėl jis iki šiol gyvas? Juk jūs nešiojatės šautuvą.
Hefaistas pažvelgė į Verdės gatvelę, dingstančią tarp pastatų ir mostelėjo į ją:
- Eime, pirmiau pasislėpsime nuo pašalinių ausų. Čia visi labai jautrūs tokioms kalboms. Ir nedrįsk daugiau man sakyti "jūs", antraip nušausiu.

Hefas turėjo kambarėlį pilkame, iš akmenų suręstame pastate, kuriame buvo ir daugiau patalpų, tačiau medžiotoją domino tik vienintelė, kurioje jis ir įsikūrė su savo trofėjais. Čia pat, ant medinių grindų gulėjo stirtos išdirbtų kailių, paruoštų gabenimui į Džiboutą, o iš ten - laivais kur tik širdis geidžia ir daugiau moka. Kampe stovėjo žema medinė lova, apklota senu, rusvu kailiu, nuo kurio jau kuokštais slinko šeriai, o šalia jos pamačiau taburetę, aplaistytą vašku ir kažkokiais taukais. Tikriausiai ant jos Hefas vakare statydavo naktinę lempelę. Be šitų dviejų ir dar aplūžusio stalo, kambaryje daugiau nebuvo jokių baldų. Tačiau Hefaistas net nesutriko. Jis greitai nutraukė kailių ryšulį, padėjo ant grindų ir mostelėjo ranka:
- Sėskis, Benai. Kaip matai, mano buveinė nepritaikyta pamaloninti svečius, bet aš jų paprastai ir nepriimu. Nori viskio?
Senis ištraukė stačiakampį butelį ir nušluostė jį rankove. Nelaukdamas atsakymo, padėjo dvi stiklines.
- Nieko prieš, - linktelėjau.
- O ko tau būti prieš... - suniurnėjo Hefas, pildamas viskį. - Kur mes ten pabaigėme? Fleitininkas, ar ne?..
- Aš klausiau, kodėl jis iki šiol gyvas? Juk jūs nešiojatės šautuvą.
Hefas pakėlė savo stiklelį ir mostelėjo juo į mane, vos neišliedamas turinio:
- O tu ar buvai sutikęs nors vieną apaštalą miške, jaunikaiti? Matei, ką jie ten išdarinėja, pamatę gyvą žmogų? Žinau, kad nematei. Ir geriau nepamatyti, jeigu nenori šokti su bent vienu iš jų to šokio, kurį miške tau suorganizuoja. Išgamos prakeikti...
Jis užsivertė stiklelį ir vienu mauku jį ištuštino.
- Bet nuo jų nesunku pasprukti, jeigu tik žinai, kaip tą padaryti. Geriausiai veikia kilpos ir tinklai. Pakabinai porą tokių džiūti, ir gali be baimės vaikštinėti ratais.
- O kodėl ne šautuvu? - neatlyžau.
Hefas pažvelgė į mane kažkaip piktai ir griebė viskio butelį.
- Todėl, kad negalima. Jeigu bent vieną užlenki, iš karto tampi pažymėtuoju. Kaip kalvis. Arb kaip senis Horas su sūnumi. Ko jau ko, o šito nenorėčiau. Tai ir sakau, kad geriau jau tinklais ir kilpomis.
Aš užsiverčiau savo stiklelį. Deginantis skystis pasileido tekėti, supurtydamas visą kūną.
- U-uch! - atsidusau, pastatydamas stiklą ant stalo.
- Gera, ar ne? Čia tau ne pirklių siūlomas šlamštas. Pats variau.
Jis patylėjo, pildydamas naujas porcijas, tada dunkstelėjo butelį ant stalo ir parodė į savo šautuvą, atremtą kampe.
- Su savo pyškalu tik vieną kartą vos nepadariau klaidos. Vijosi mane trise, vienam pritrūko spąstų. Tai vos nepatiesiau šlykštynės. Peršoviau koją. O jam visai nieko - kaip šoko, galvojau, nukąs galvą... Laimė, spėjau iš miško išbėgti, tai jis ten ir pasiliko kažką bjauriai niurnėdamas.
- Jie bijo išeiti iš miško?
- Be fleitininko - taip, bijo...
- Hefai, o kas per vienas tas fleitininkas? - paklausiau, nekantraudamas išgirsti senio nuomonę. Jau turėjau tris, ir visos jos buvo skirtingos. Hefaistas, tiek laiko praleidęs kalnuose, turėjo geriau pažinti keistąjį padarą.
Medžiotojas padėjo atgal jau pakeltą stiklą ir įsirėmė rankomis į kelius, susikūprindamas, tarsi nuo didelio svorio.
- Nori jį pamatyti?
Pasiūlymas buvo netikėtas, tokio aš mažiausiai laukiau. Man buvo labai smalsu, tačiau atsispyriau pirmam troškimui.
- Ne, man tik įdomu, kas jis toks...
- Tai akivaizdu. Fleitininkas yra vietinis aborigenas.

Bum... Dar viena netikėta nuomonė. Aš tikriausiai atrodžiau labai įdomiai, nes Hefaistas kiak pašnairavo į mane, tada išlenkė savo degtinę ir galų gale išsišiepė, tarsi tik dabar susivokęs.
- Spėju, vietiniai tau jau spėjo kažko pripaistyti, ar ne? Na, netylėk, papasakok ir man, ką ten išgirdai. Bet aš greičiausiai jau žinau. Haris Lambornas, ar ne?
- Taip mano Merė ir jos brolis.
- Niekai. Vaikis pamatė kovos baigtį ir nenuostabu, kad neišlaikė jo menkas protelis. Vaizdas turėjo būti nemalonus.
- Tu matei Lamborno kovą su fleitininku?
- Nemačiau. Bet man ir taip aišku. Vietiniai aborigenai buvo žmogėdros. Dorodavo tiek kitus, tiek savo gentainius, kai prispirdavo badas. Kaip manai, kodėl pirmiesiems medžiotojams prireikė juos visus išnaikinti?
- Tai... Fleitininkas suėdė Lamborną? - pasibaisėjau.
- Greičiausiai taip, - linktelėjo Hefas ir prisipylė trečią degtinės porciją. Ir pripylė man. - Aš tau galiu papasakoti, kas apytiksliai čia vyko prieš šešias dešimtis metų. Mačiau miškuose daugybę tų įvykių pėdsakų. Patikėk manimi, kai kurie iš tų paliktų ženklų visai nedžiugina akies...

Medžiotojai, vos tik suradę šią vietą, iš karto susidūrė su vietiniais. Galbūt pirmos medžioklės metu, o galbūt ir kurstomų laužų dūmais prisiviliojo žvalgus, kurie ir pasisveikino su jais. Žinoma, pirmasis susitikimas buvo draugiškas - tiek, kiek tik įmanoma būti draugiškam prieš žmogų, kuris ginkluotas daug geresniais ginklais nei kažkokia sutrešusi ietis.
Galbūt vietiniai aborigenai pasiūlė jiems moterų, galbūt pasidalino kailiais, auksu ar dar kuo nors...
Žodžiu, tarp šių dviejų stovyklų nebuvo kivirčų. Aborigenai netgi padėjo medžiotojams pastatyti fortą, kurį tu norėjai apžiūrėti.
O vėliau... Tikriausiai medžiotojai labai įsismagino kaupti kailius, taip palikdami vietinius be maisto. Galbūt kuris nors iš jų palietė ne tą juodaodę moterį - kas dabar supaisys?...
Man aišku tik tiek, kad vienas iš medžiotojų buvo suvalgytas. O jo kaulus supylė į krūvą, kartu su kitais kaulais, kurie labai jau priminė žmogiškuosius... Kaip ten iš tiesų buvo, vienas Dievas težino. Bet kad medžiotojai nusprendė sunaikinti vietinius visus iki vieno - apvalus faktas.
Spėju, tai įvyko anksti ryte. Vaikai dar tebesisukiojo aplink puodus, vyrai gulėjo po sočių pusryčių ir ilsėjosi, pasidėję ginklus netoliese, moterys dirbo savo rytinius darbus. Niekas nesitikėjo, kad iš miško pasipils švino ir vario lietus, kuris nusineš beveik visas gyvybes.
Keli aborigenai paspruko iš kaimelio su savo ginklais. Juos vijosi kraujo ištroškę baltieji. Džiunglėse įvyko nelygi kova, kurios metu krito tiek vieni, tiek kiti. Bet baltieji laimėjo. Ne žmonių skaičiumi, o savo ginklų dėka.
Medžiotojai sudegino aborigenų kaimelį ir dar kelias savaites patruliavo džiunglėse, ieškodami išlikusių. Mačiau jų senuosius stebėjimo postus, suręstus aukštai medžiuose.
Po kelių savaičių jie liovėsi ir ėmė statytis būstus aplink fortą. Manė, kad sunaikino visus kaimelio gyventojus.
Aš manau, kad vienas vis dėl to liko gyvas. O gal ir daugiau. Galbūt jie apsimetė negyvi ir laukė, kada medžiotojai pasitrauks iš mūšio lauko, o gal jiems pasisekė pasprukti į kitą kalno pusę. Nebesupaisysi...
Mano manymu, jie pasitraukė į kažkokias atkampias vietas, laižydamiesi žaizdas ir kurdami keršto planus. Vietą jie pažinojo puikiai, baisiųjų mūsų ginklų jau buvo atsikandę. Jie kažko laukė, nesirodydami mūsų akyse.

Tyla tesėsi trisdešimt metų. Per tiek laiko atsirado Sičko Verdė ir visi gyventojai, kuriuos matai dabar. Medžiotojų atvyko tiek, kad pradėjo konkuruoti vieni su kitais dėl medžioklės plotų. Tada ir aš buvau visiškas naujokėlis, dar netgi šautuvo neturėjau. Tiesą sakant, tada dar tokių net negamino.

Ir vieną dieną pasirodė apaštalai...
Zombiai, kuriuos tu matei ateinančius į miestą kartu su fleitininku. Tiktai jie buvo ne baltieji, o padaryti tikriausiai iš aborigenų. Visi juodi kaip smala, tik akys baltai spindėjo išdžiūvusiose, juodose fizionomijose.
Jie puolė medžiotojus po tris - keturis, kai kuriuos nesunkiai įveikdami, o nuo kitų gaudami švino. Visas jų pasirodymas truko gal pusę dienos - per tiek laiko medžiotojai visus iššaudė ir užkasė bendrame kape, nesuprasdami, kas čia per veislė. Tada man buvo gal dvidešimt šeši metai, atrodžiau taip pat, kaip dabar atrodo Kelis. Troškau tapti medžiotoju ir turėti gerą šautuvą. Spendžiau spąstus prie upelio, rinkau žvėrių kailius, kad galėčiau susitaupyti pakankamai žvangančių...
O tas apaštalų pasirodymas vos visko nesujaukė. Verdėje po gatveles bėgiojo ir klykavo dvi moterys, tą dieną tapusios našlėmis. Vyrai kitą dieną neišėjo į medžioklę, tik budėjo prie forto ir laukė daugiau tokių svečių. O jie nesirodė.
Nedaug reikėjo laiko, kad viskas vėl grįžtų į savo vietas. Savaitė dar nepraėjo, o visi vėl patraukė medžioti. Aš tuo metu jau buvau pakankamai sutaupęs, kad galėčiau užsisakyti iš vieno pirklio padorų "Enfield" pyškalą, kokie tuo metu labai pagarsėjo kareivių tarpe. Buvau toks laimingas, kai Džiboute sumokėjau pinigus ir gavau jį į rankas...
Deja, kai sugrįžau į Verdę, manęs laukė baisios naujienos - pradingo trylika medžiotojų.
Į Verdę atsibastė padaras, taip nuostabiai grojęs fleita, kad jos pasiklausyti susirinko visi miestelėnai. Niekas nebuvo abejingas. Ir tik vėliau visi pastebėjo, kad dvylika medžiotojų elgiasi kaip nesavi. Jie cypavo kažkokius nesuprantamus žodžius, kraipėsi lyg kokios beždžionės, visikai nekreipė į aplinkinius jokio dėmesio. Vėliau, tarsi pagal kažkokią komandą, išsirikiavo už fleitininko trejomis voromis ir visa procesija patraukė į miškus, nepaisydama medžiotojų žmonų raginimo susiprotėti ir grįžti. Niekas nesuprato, kas vyksta. Tik vienas medžiotojas susiprotėjo, kad tikriausiai kalta fleitininko fleita, jos grojama melodija. Jis užtaisė savo ginklą ir nubėgo jiems iš paskos. Verdės gyventojai girdėjo du šūvius. Daugiau tryliktojo medžiotojo niekas nematė, nors surado jo šautuvą, gulintį ant kelio, netoli tilto per Teršetą.
Štai tokios naujienos sulaukė manęs.
O vėliau mes sulaukėme antrojo zombių puolimo. Tokio pat netikėto, kaip ir pirmasis. Aš tuomet kaip tik darbavausi prie savo spąstų, kurių dar iki šiol neatsisakau paspęsti prie upelio. Šaudžiau prastai, todėl į mane puolusį apaštalą nepataikiau. Jis užgriuvo ant manęs ir ėmė daužyti per galvą kažkokiu pagaliu. Buvo silpnas kaip vaikas, bet labai atkaklus. Įsivaizduok, koks siaubas mane apėmė, kai tame išdžiūvusiame, susiraukšlėjusiame ir kažin kokios grimasos iškreiptame veide atpažinau vieną iš išėjusių medžiotojų... Tai buvo Ronaldas Beikeris, kaip gyvas nepamiršiu jo apaštališkos fizionomijos...
Tuomet aš sustingau iš siaubo, negalėdamas jam nieko padaryti, tik gintis nuo jo pašėlusio tvatinimo basliu. Paskui atbėgo mano riksmo prišauktas Semas  ir jį nupylė...

Vėl apaštalai buvo sunaikinti per vieną dieną. Ir kiekvieno veidas buvo panašus į kurį nors iš išsivestų fleitininko.  Jie taip įnirtingai puolė medžiotojus, kad daugeliui net neatėjo mintis bėgti - visi iššovė beveik refleksiškai. Taip darai, kai pamatai atbėgantį tigrą, arba panterą. Nebelieka laiko net pagalvoti...

Iki rudens buvo ramu. Mes beveik pamiršome šį kraupų nutikimą, galvojome tik apie mėsos atsargas ir lietingąjį sezoną. Pirkliai važinėjo vis rečiau, reikėjo skubiai apsirūpinti visais įmanomais daiktais, kol keliai nepavirto purvynėmis.
Ir vieną dieną aš išgirdau fleitos melodiją...
Dieve, kokia ji buvo nuostabi! Bet tu tikriausiai jau tai žinai, ar ne? Jautei, koks jausmas atsiranda kūne ją išgirdus... Mes visi išėjome į lietų pasižiūrėti, kas gi čia groja. Pamačiau fleitininką, besiartinantį nuo tilto. Atrodė lygiai taip pat, kokį matei tu. Nepasikeitęs nė per kulkos kalibrą.
Žmonės jį prisiminė ir ėmė trauktis, nežinodami, ko iš jo laukti. Tada atsidarė kelių trobų durys ir pasirodė medžiotojai. Išėjo pasitikti fleitininko su užtaisytais ginklais. Norėjo sušaudyti vietoje. Bet dar net pusės kelio nenuėję išmetė savo šautuvus ir ėmė taip kraipytis, kad baisu buvo žiūrėti. Ir pats pirmas prie fleitininko priėjo Semas, kuris tada išgelbėjo mane nuo išprotėjusio Ronaldo Beikerio. Buvo romus, tarsi avinėlis. Pats pirmas atsistojo fleitininkui už nugaros, išsproginęs ir užvertęs akis. O vėliau išsirikiavo ir kiti. Apaštalų vėl buvo dvylika.
Ir tada aš supratau, kodėl pasirinkti buvo kaip tik jie. Susisukęs Semo veidas man tarsi sakė: nedrįsk jų šaudyti, nes tapsi vienu iš jų...
Spėjau sulaikyti kitus vyrus nuo šaudymo. Tą dieną fleitininkas pasiglemžė tik dvylika medžiotojų - tegu Dievas apsaugo jų nelaimingas sielas. Išsivedė juos tuo pačiu keliu - per tiltą į mišką.

Nuo tos dienos aš ieškojau fleitininko. Sekiau jo pėdsakais, rasdamas senų, dar pirmųjų medžiotojų paliktų ženklų, liudijančių apie tuos įvykius, kurie dėjosi čia pirmosiomis dienomis. Fleitininkas tarsi ėjo įvykių pėdsakais, vesdamas kartu ir mane. Tiktai aš nebuvau vienas iš jo apaštalų. Aš ieškojau atsakymo į klausimą, kas gi iš tiesų yra fleitininkas, kokia to padaro prigimtis ir kaip jį galima sunaikinti. Atsekiau jį iki sudeginto čiabuvių kaimo, kur pamečiau jo pėdsakus. Vėliau tik suradau, visai atsitiktinai. Vienas iš apaštalų parodė.

Ten yra skylė žemėje, Benai. Ant jos stovėjo troba, bet dabar iš jos belikusios pūvančios liekanos. Jos ir paslėpė nuo manęs tą plyšį. Galbūt joje gyveno šamanas, o gl ir pats kaimelio vadas - kas dabar žino? Aš mačiau, kaip vakare visi apaštalai sulenda į tą plyšį. Ir tada iš ten pasigirsta fleitos garsai. Manau, jis groja visą naktį, neleisdamas apaštalams išeiti ir regzdamas ten savo planus.

--- [ ] ---

Hefaistas nutilo ir pažvelgė į stikliuką, pilną skaidraus skysčio. Kiek pagalvojęs, užsivertė jį ir ištuštino.
- Į tavo sveikatą, Benai Hantli.
- Ačiū...
Buvau sutrikęs. Hefo pasakojimas buvo pats išsamiausias, lyginant su kitų girdėtomis istorijomis. Senis pasidalino visomis savo žiniomis.
- Aš vis bandau ten nunešti parako pripiltą puodą, - sumurmėjo medžiotojas. - Įmesti jį pas tas bjaurybes, kad visos iškeptų ugnyje. Tačiau aš nežinau, kas yra ten, apačioje. Gal ten paprastas kambarys po žeme, kuriame visi atrastų ramybę? Bet jeigu aš klystu? Jeigu ten tunelių labirintas, kuriame sprogimas bus tarsi tuščias grasinimas? Jeigu aš su tuo paraku nudėsiu tik vieną, arba kelis iš jų?
Hefas nusipurtė ir užkimšo butelį.
- Dar daug darbo manęs laukia, Benai. Nusileisti tenai dieną, kai visi apaštalai bėgios miškuose, pasižiūrėti, kur slepiasi pats fleitininkas...
Blogiausia, kad turiu dirbti vienas. Pats matai, kad niekas nenori eiti į kalnus. Visi bijo užmušti bent vieną iš apaštalų. Nepaisant atsargumo, kasmet vis tiek pasitaiko vienas - kitas, kuriam neišlaiko nervai... Tokie, kaip kalvis. Arba senis Horas. Ir jo sūnus, žinoma...
- O Kelis?
- Ne, Kelis per daug atsargus. Verčiau susigrums su liūtais, nei su bepročiais, kurių net užmušti negalima. Tas vyrukas bijo visko, ko nesupranta.
Hefaistas padėjo savo butelį į slėptuvę ir ištraukė iš jos šovinių dėžutę.
- Turi ginklą, Benai?
- Revolverį.
- Nagi, parodyk...
- Aš jo nesinešioju.
Medžiotojas prunkštelėjo:
- Koks vyras savo ginklą palieka namie? Kokia tada iš jo nauda? Nuo rytojaus pradėk nešiotis.
Jis atidarė dėžutę ir ėmė raustis joje.
- Per pastaruosius metus mano rankose pabuvojo daugybė ginklų. Šovinių irgi pasiliko nemažai. Sakai, turi revolverį? Tai tada tau nepakenks papildoma amunicija. Štai, paimk.
Jis supylė man į delną per tuziną šovinių.
- Ir paklausyk vietinių. Nebandyk veržtis į kalnus. Žinau, kad smalsumas anksčiau ar vėliau nugalės, bet tada jau geriau susirink daiktus ir važiuok su pirmais pirkliais iš čia, kad niekas nematytų, kaip išeini paskui fleitininką. Skausmo Verdei ir taip pakanka.

--- [ ] ---

Visą naktį nemiegojau, galvodamas apie kiekvieną žodį, išgirstą iš Hefaisto. Revolverį pasidėjau ant staliuko šalia lovos, kartais paimdavau jį į rankas ir glostydavau šaltą metalą, tarsi ieškodamas ramybės.
Užmigau tikriausiai tik dviems ar trims valandoms, nes kai pabudau, pažadintas rytinio klegesio, mano akys vis dar reikalavo poilsio, nenorėdamos atsimerkti.
Papusryčiavęs nuėjau pas Merę, kurią vakar buvau palikęs gan susikrimtusią, gal netgi supykusią. Panelė Hor kaip tik šluostė taures, o iš jos virtuvės tebesklido gardaus maisto kvapas, kai aš uždariau pagrindines duris ir priėjau prie jos dar drėgno, medinio baro.
- Sveika, Mere.
Ji pažvelgė į mane šaltu žvilgsniu, akimirkai sustingo, tada padėjo taurę į šalį, prie kitų.
- Sveikas, Benai. Ko nors norėsi? Vyno?
Jos atšiaurus balsas man visai nepatiko. Mergina tebelaikė pyktį, kurį vakar jai sukėliau, paminėdamas fleitininką.
- Ne, Mere. Aš atėjau atsiprašyti. Man tikrai labai nesmagu, kad buvau toks savanaudis ir užvaldytas manijos, kai tu liūdėjai dėl savo artimų žmonių. Aš atsiprašau. Ar atleisi man?
Atšiaurumas nedingo nuo jos veido, tačiau mergina akivaizdžiai susinepatogino. Ji žiūrėjo į mane didelėmis akimis, kuriose nesugebėjau įskaityti visiškai nieko, o skudurėlis jos rankose nervingai šluostė baro paviršių.
- Benai, visi Verdėje domisi fleitininku. Ir visi po to numiršta. Arba išeina paskui tą išgamą netekę proto. Aš nebenoriu to matyti. Nebenoriu nieko žinoti.  Man reikia ne tavo atsiprašymo, o greičiau pažado, kad tu neišeisi į kalnus. Jeigu man visi tą pažadėtų, aš šypsočiausi kad ir pačiam velniui, pardavinėdama vyną šioje užeigoje. Pažadėk man tai, kad aš galėčiau pamiršti!
Kai jos akyse pasirodė ašaros, aš pamiršau visus savo planus, kuriuos buvau apgalvojęs anksti ryte. Daviau pažadą, net nesusimąstydamas apie tai, jog netrukus jį begėdiškai sulaužysiu. Daviau pažadą vien dėl to, kad pamatyčiau pačią nuostabiausią Merės šypseną.