Geri darbai kūnui (ketvirtas)

pakeleivį į namus priimk

Kaitri vasaros saulė palengva suko savo ratą tuščiu dangaus skliautu. Net jūra netrikdė tvyrančios ramybės, tykiais atodūsiais glostydama įkaitusį smėlį. Geltonojoje pakrantėje susitiko dviese.
- Gera diena! - išsišiepė žiurkė.
- Sveikas, žiurke, - burbtelėjo skorpionas.
- Ko toks paniuręs?
- O tu mano žmoną matei?.. Greičiau prie reikalo.
Žiurkė pasikapstė smėlyje ir ištraukė tuščiavidurį ragą.
- Septyniolika, - pasakė skorpionas.
- Dvidešimt du, - nusprendė žiurkė, giliai įkvėpė ir pradėjo pūsti ragą.
Ažūrinėje įlankoje, išgirdę skardų gausmą, rinkosi banginiai.
- Visą gyvenimą blaškėmės po šituos nuobodžius vandenis, - kalbėjo vyriausiasis Barklajus. - Be savo vietos. Be namų. Ar girdite šauksmą mūsų giminaičių, kurie atrado?
- Bet kodėl ten geriau? - suabejojo vienas jaunas, nepatyręs banginis.
- Tiek jau išplaukė. Ar nors vienas grįžo? - reikšmingai perklausė Barklajus. Jam pritarė vėl atsklidęs rago šauksmas. Ir banginių būriu nuvilnijo pritarimo šurmulys.
- Paskui mane! - vyriausiasis pasuko kranto link.
Barklajus pirmasis pasiekė tikslą. Po jo - ir kiti banginiai. Vienas po kito smigo į geltoną smėlį.
Žiurkė šokinėjo aplink milžiniškus, vos bepajudančius kūnus.
- Dvidešimt vienas! - šūkavo. - Aš laimėjau! - žiurkė atkišo skorpionui riešuto kevalą.
- Kaip visada, - atsiduso skorpionas ir nuvarvino kelis lašus nuodų. - Tik pasakyk, kam jie tau?
- O tu mano žmoną matei?

Prie išsekusių banginių subėgo žmonės. Bandė tempti atgal jūron. Tačiau buvo bejėgiai prieš nepajudinamą milžinų ryžtą.