Upės akys

Išmaigytas tirštumas žuvies buka mente
Barzda žolių rievėtų įmirko debesim
Ievyno arkos dryksi nurimusia švente –
Sutirpo ir nuskendo, kaip giluma vėsi

Nusmelkia skardžio karštį suirus lyguma
Šakas pasižabojus pajodo išilgai
Akies vyzdys nustebęs ištįsta lyg guma
Spektaklį linksmą žaidžia žiogeliai ir drugiai

Vilkelis minko tonus nuskendusių spalvų
Ilga rievė skaroja pralindusi skersai
Pakerėje sugurga peralkusiu pilvu
Kol vandeningoj pynėj užsisklendžia garsai

Neužsimerks per birų teškenimą veidan,
Tiktai labiau sušniokštels iš duburių gilių
Ir šviesulį sulytą, kai saulė iškedens
Nuneš triukšmingais šūsniais tarp snaudžiančių šilų