Išmaigytas tirštumas žuvies buka mente
Barzda žolių rievėtų įmirko debesim
Ievyno arkos dryksi nurimusia švente –
Sutirpo ir nuskendo, kaip giluma vėsi
Nusmelkia skardžio karštį suirus lyguma
Šakas pasižabojus pajodo išilgai
Akies vyzdys nustebęs ištįsta lyg guma
Spektaklį linksmą žaidžia žiogeliai ir drugiai
Vilkelis minko tonus nuskendusių spalvų
Ilga rievė skaroja pralindusi skersai
Pakerėje sugurga peralkusiu pilvu
Kol vandeningoj pynėj užsisklendžia garsai
Neužsimerks per birų teškenimą veidan,
Tiktai labiau sušniokštels iš duburių gilių
Ir šviesulį sulytą, kai saulė iškedens
Nuneš triukšmingais šūsniais tarp snaudžiančių šilų
Atlesk, ka išdarkiau tava teksta, bet ar nemana, ka ritmika pasitaisė? Tėkous atlesi, bet nuoriejau fuonetėška argumentoutė. Šiam eilieraštie pas tavės trūkst kėrčiouta aštonta skiemens, to padare kėrčiouta devinta, o tas mona nepruofesiuonalė, bet įgodosė ausi riež. Be tuo, kažkap akcentouji če rievės do kartus, bet tarp anum juokė ryšė neįžvelgo, o anuo rektom, nes tada jautas ligo ėr berekalings pakartuojėms: "žolių rievėtų; Ilga rievė". Rims vėsai nebluogs, o vaizdėne, vaizdėne... kap iš pasakas, laba poike, tėkous, ka moni soprasi, numošo vėina bala, nes tėkous, ka tas tavėi padies, stėnkis ritmika sutvarkytė kap rekals, nes iš tavės aš rekalaujo vėsėška formas tuoboloma, - to ton tėkra sugebi, tai va, žemaitis per daug reikalau, bet tavėi paskiau būs geriau. 4.