***

Kartais savęs nerandi
įprastoje vietoje.
Ateini – kėdė tuščia,
tik ore dar sklendžia pūkelis
nuo juodo šaliko, kurį visada
nešioji.

Ir jokio raštelio, kur t(s)ave rasti.

Neieškai.
Nes širdies gilumoje žinai, kad
dabar kaip tik
sėdi ant pasaulio krašto,
tikėdamas(is), kad nepastebimai nuslysi
į turkio spalvos amžinybę.