Giruliai – Vilnius

Traukinys tankiai, bet ritmingai alsuoja, dunksėdamas bėgiais. Jam, kaip teigia psichiatrai, irgi keičiasi miego fazės, todėl jis tai šniokščia ir blaškosi lyg sapnuodamas košmarą, tai nurimsta ir kvėpuoja ramiai, iki kol sustoja ir prabunda. Tada šimtais laikinų savo akių sužiūra pro langus, vienomis pasisveikindamas su pažįstama stotimi, kitomis ragaudamas nematytus bokštus ir stogus, ieškodamas miestų pavadinimų ar pigios degtinės parduotuvių. Apsiblaususios akys žvelgia iš plackartų, tingiai pakyla kupė užuolaidos, o vienas kitas išsigandęs žvilgsnis šaudo iš tualetų, nes sustojus jais naudotis neleidžia pseudokultūringa idėja neapvaryti bent stoties bėgių. Ironiška, bet traukinys lyg ir negali žymėti savo teritorijos ir tai užgauna jo ambicijas kartais kelioms minutėms, kartais pusvalandžiams, tačiau anksčiau ar vėliau jis vėl pradeda tolygiai kvėpuoti, iš lėto gimsta ritmas ir visos laikinos traukinių akys išnyksta kažkur geležinių kubelių viduriuose.

Mes turėjome gyventi Juodkrantėj, pas žuvininką, kur iš vienos namelio pusės nuo pat ankstaus ryto pardavinėja pieną, o iš kitos – iki išnaktų vilioja ką tik pagauta žuvimi. Gyventi taip, kad nenustotume plūstis nuo ryto iki vakaro.
“Bet juk keiktumėm ne vieni kitus – nežinia, ar tiek ilgai kartu ištversim. Dar niekad savaitę keturiese nesmirdėjom, “- viską racionaliai pagrįsdavo Linas ir man dingteldavo, kad Elenai jau seniai norisi nuskalauti visą jo šaltą ironiją Baltijoje. Porą kartų jos akyse, rodos, net įžvelgiau planą, kaip jį įvilioti į kokį žolingesnį vandens plotą, kad jei nenuplautų jūra, jis pats su visais jūros ir ne jūros dumbliais nusikrapštytų savo komentarus po dušu.
“Kiekvienas žmogus palieka dalelę savęs jūroje”, - jau po to, kai mūsų planas neišdegė, dėstė Linas. “- Ir ta dalelė iškyla į paviršių, prilimpa prie savininko ir šlykščiai smirda. ”
Atsimenu jį tada Giruliuose, prie pat nudistų pliažo, traukiantį iš kuprinės rankšluostį. Prisipažinsiu, kad ir kaip tada stengiausi, nepastebėjau nei prie jo prilipusių žolių, nei kad kas smirdėtų.
Užtat pajutau jaukiai rūpestingas Ingos rankas, gaubiančias mane rankšluosčiu ir, tiesą sakant, man buvo tas pats, kad mūsų plano lauželį pajūrio vėjas pakreipė kitaip ir mes atsidūrėme Giruliuose. Tie patys keturi, lyg dvi jaunos šeimos, tokios jaunos, kad vis dar daugiau glamonėjasi, nei kalbasi ir dėl bet kokio menkniekio stoja už savo porą mūru, lyg nesąmoningai saugodamos savo židinius, idant ir taip jau aibių prikrėtęs vėjas šiukštu jų neužgesintų. Galbūt kažkur giliai kirbėjo baimė, kad tokia iškilminga pradžia, jau šaudanti fejerverkais, tuoj sprogs ir iškris tik mažais spalvų gabaliukais, kurių beveik niekas nedrįsta čiupinėti, mat tokie čiupinėtojai, kaip žinia, dažniausiai sutinkami ligoninių nudegimų skyriuose. Tiesa, žurnalistai jų kažkodėl ieško tik po Naujųjų metų.
Manęs netraukė ligoninės. Labiau žavėjausi Inga, kurios lūpose “Matai” atrodė toks artimas ir paprastas lyg supermarketo išplanavimas žiemą.
Graži istorija, pagalvoju, atsidarydamas dar vieną butelį alaus. Keista, kai neturiu, su kuo jį sudaužti…Labiausiai, matyt, tiktų Ėrichas, gal vienintelis Girulių vokietukas, kuris, bent jau iš kvapo, turėjo būti žvejo sūnus. Nežinau, kaip jis įsirito į mūsų ketvertuką, bet, kiek pamenu, net tankistams reikėjo geriausio draugo. Jaučiau Ėrichui simpatiją, nes su savimi jis atsinešdavo tą Juodkrantės žuvininko trobelės kvapą ir kai mums stovint paplūdimyje nuo jūros pūsteldavo stipresnis vėjas, aš, dievaži, apsidžiaugdavau, nes ramiu oru po kokių 15 minučių pasijusdavau besusergąs alergija žuviai. Kaip ten bebūtų, Ėrichas – žavus vaikis, nuoširdus, darantis klaidų, bet daug pakeliantis savo nežinia iš kur gauto pilstuko ir žinantis, kada nusiprausti ir išsičiustyti.
Jis dažniausiai pasirodydavo pavakare, kai aš jau ieškodavau tinkamų peizažų savo ciklui. O, jaučiausi tikras dailininkas, pagautas įkvėpimo, ypač kai pasistatydavau molbertą prie nudistų pliažo. Tačiau užvis labiau mane traukė Inga, turbūt net stipriau nei šitas alaus butelis.
Keista, jau beveik pusė kelio, o dar neužsukau į tualetą. Matyt, pasąmoningai bijau pats tapti tomis paklaikusiomis akimis, kurios sustojus traukiniui baugščiai dairosi, keikdamos humaniškumą, mandagumą ir kultūringumą, kuriais kartais per stipriai suserga šiuolaikiniai žmonės. Taip, tie patys, kurie internete nedvejodami spaudžia pelės klavišus, kur reikia turėti aštuoniolika, tie, kurie ieško visokių virtualių pažinčių, kad mintyse dar kartą išgyventų savo nedideles dramas apie tai, kokie didingi yra. Tokie žmonės gali įsimylėti iš anapus ekrano, laidų, serverių, vėl laidų ir vėl ekrano sklindančias raides ir vis dėl to pabijoti susitikti.
- “Myliu tave, Matai, ”- sakė man Inga.
- “Myliu, ” – sakiau jai aš, lyžteldamas ausytę ir valiūkiškai laukdamas, kol ji meiliai žvilgančiomis akimis išsiduos, kad jai nuo to vėl pašiurpo rankų oda. – “Pažįsti Liną, ane? Mano geriausias draugas. Žinai, jis siūlo lėkti į pajūrį savaitei. Jis su mergina ir mudu. ”
“Važiuojam! ” – sumirksėjo ji. Dabar turbūt sudvejočiau, ar iš laimės, ar iš nuovargio nuo monitoriaus spindulių. Žinojau, kad ji daug laiko praleidžia tarp visokių  vyras_vln_22, bet to nesureikšmindavau. Aš vis dėlto beveik menininkas, o kompiuterio spalvos netikros. Tikėjausi Ingą apžavėti ne virtualiomis raidėmis, o puikiai pavasarį išmoktu kaligrafijos kursu, todėl kur tik pakliūdavo Giruliuose rašinėdavau ir dailindavau mūsų vardus: Inga, Matas, Matas, Inga, Linas, Ėrichas, Elena…
O vakarais sėdėdavom ant suoliuko ir mėgaudamiesi alaus ir jo giminių svaiguliu pasakodavom savo gyvenimus, tyčia ar netyčia traukdami nešvariausius skalbinius ir čia pat vieni kitiems juos plaudami, gręždami ir lygindami.
Gal kokį trečią ar ketvirtą vakarą, būtent tą, kai Ėrichas pirmąkart atsinešė samanės, vėjo melodijose, tostų sakyme ir sloguotų nosių chore, nuskambėjo visai kita gaida nei iki tol:
-    Tai tu! O aš galvojau, kad tu šiaulietis!
- Ir gimiau ten, bet mokausi Vilniuje. Kartu su Matu atvažiavom, - atsakė Linas.
- Geras! Man taip ir pasirodė, kad pažįstu tave jau seniai seniai…- keista, Inga tai sakė ne man.   
- Na, aš ne visada toks ciniškas ir ironiškas, - po kelių minučių nuskambėjo dar sensacingesnė frazė. Užfiksavau, kaip nustebo Elena, gal net lengviau atsipūtė, kad nereiks taip įnirtingai mazgoti to Lino.

Ėrichas irgi į ją žiūrėjo, bet kažkaip keistai. O kitą vakarą jis ne tik kad nedvokė, bet dar ir buvo susišukavęs bei pasikvėpinęs, matyt, brangesniu nei mano dezodorantu. Kažkas vyko, tiek mumyse, tiek jūroje, kurios bangos tą vakarą būtų įpliuškusios per atidarytus  balkonus trečiame Vilniaus senamiesčio aukšte. Buvo gražu, bet kažkaip nervinga, todėl patraukėme į savo irštvą poilsio namuose, kurie buvo tapę beveik tikrais namais ir, jei Ėrichas būtų pasirodęs toks, kaip anksčiau, man, matyt, būtų užtekę snobiškumo neleisti jo į vidų.
Kol tamsoje užsikabarojome laiptais į antrą aukštą, kliūdami už jaukumo koridoriui meldžiančių baldų ir keiksmais skatindami privertėme mane vienoje iš trylikos kišenių tarp tuščio cigarečių pakelio ir pusiau panaudotos popierinės nosinaitės rasti raktus, o po to - dar  ir spyną, kažkur pametėme du iš penkių.
- “Užtat radome raktus”, - Elena jau buvo šiek tiek užsikrėtusi Lino manieromis.
Šitie jos žodžiai ir pora gurkšnelių Ėricho pilstuko mane nuramino: jei jai ramu dėl Lino, tai ko man jaudintis dėl Ingos. Be to, gi geriausias draugas. Tiesa, maždaug reguliariai vis sunerimdavau, bet tada kaip tik ateidavo mano eilė susiraukti ir nusikratyti. Pažvelgęs į Eleną, mačiau Krymo kalnų ramybę. Jie su Ėrichu moksliškai tiksliai diskutavo apie Klaipėdos krašto istoriją ir vokiškas dešreles.
Pavėluotai supratęs, kad mano tostų, net tų, apie tautų draugystę, jau seniai niekas nebesiklauso, nusprendžiau eiti nusilengvinti. Iki to laukė ilgas kelias, kitaip nei čia, traukinyje, todėl tikėjausi net užsimanyti, kol visas apsunkęs nusirioglinsiu laiptais ir atlikęs žvalgybą rasiu tinkamą taikinį.
Vos nulipęs pirmame aukšte, netoli išėjimo, išgirdau kažkieno greitą ir ritmingą šnopavimą, maždaug tokį, kokį dabar skleidžia traukinys.  Patraukė girtas smalsumas ir beveik moteriško stiprumo nuojauta, todėl pradėjau sienoje grabalioti jungiklio.
Pirmas vaizdas, kurį pamačiau – apsvaigusios Ingos akys, ir gražios, ir baisios, tarsi būčiau jūreivis ir į mane paskutinę akimirką prieš nuskandinimą žvelgtų jūra. Bučinys nutrūko, išsigandusios rankos nusviro nuo mano eksdraugo liemens. Tą pat akimirką atsisuko ir jis. Lino žvilgsnis buvo kažkuo panašus į tą iš traukinio tualeto. Nusispjoviau. 
- “Noriu pabūti vienas. Kokius metus, “- pasakiau ir šoviau aukštyn.
Užėjęs į mūsų irštvą radau dar vieną porą. Jie net neatsisuko, bet visos egoistiškos mintys liko ten, apačioje, prie prakeiktų internautų. Tiesą sakant, netgi džiaugiuosi dėl Elenos ir Ėricho, šaunuoliai jie…
Pajutau, kaip tvenkiasi ašaros, todėl paskubom susimečiau daiktus ir išbėgau laukan, akies krašteliu dar užfiksuodamas pusiau gulomis prie sienos prisišliejusią Ingą ir be žado stovintį Liną. Sudie Jūra, sudie Juodkrantės žuvininke, sudie Giruliai... Jei kada ir grįšiu, tai dėl Ėricho samanės.

Išlipu iš vagono visiškai vienas. Mane pasitinka lengvas Vilniaus vėjelio kepštelėjimas, bet atrodo, kad Vilnius per šitas kelias dienas pradėjo lankyti boksą, nes tas kepštelėjimas vos nepartrenkia ant žemės. Laikausi už tašės, bet ją, gyvatę, veikia Niutono dėsniai. Susikaupiu ir išeinu į troleibusų stotelę. Stoties žiedo biologinis laikrodis turi daugybę rodyklių ir jos skirtingu greičiu sukasi asfaltiniu ciferblatu. Tingiai, lyg pats Vilnius vasarą, atkrypuoja mano troleibusas ir aš išplaukiu į visai kitą jūrą, kur žmonės, ypač mano rajone, dar labiau mėgsta palikti dalelę savęs, tik jos nekyla į viršų ir neprilimpa. Po velnių tą Niutoną! O tuo pačiu, kad dukart vaikščiot nereikėtų, ir mano pūslę! Pramušė!
Iššoku artimiausioj stotelėj, pataikau į kažkokį tunelį ir atsiduodu stichijai. Pusgirtis svarstydamas, ar palikti čia dar ir dalelę savęs, taip sakant, ar noriu dar čia sugrįžti, ar ne, kažkodėl išsitraukiu purškiamųjų dažų ir, radęs laisvą nuo grafitti plotelį, netaisyklingai judančia ranka, rašau:

Matas
Elena
Inga
Linas
Ėrichas

Dievaži, dėstytoja nukapotų pirštus už tokį šriftą.