Buvau vestuvėse. Gal dar pakvies?

Iš pradžių nesukau dėl nieko galvos ir linksminausi. Suklusau tik tada, kai, nužengusius nuo altoriaus, šviežutėlius jaunavedžius apibėrė ryžiais.
Klausydamas į šventoriaus plyteles caksinčių ryžių muzikos, prisiminiau bernvakarį. Pašėlome! Pasamdėme policininkus, kurie būsimąjį jaunikį, kaip įtariamą žiauriu nusikaltimu, areštavo ir įgrūdo į daboklę.
Būsimasis šeimos galva pareigūnams įrodinėjo, kad po savaitės tuoksis. Kad įvyko baisi klaida. Tada pasirodėme mes ir jį išlaisvinome – išsivežėme atsisveikinti su bernyste.
Naktiniai klubai, pirtis, baltas limuzinas. Limuzinu įsukome į "Maximos" kiemą. Čia jaunikis turėjo paprašyti benamės elgetaujančios moters pasirašyti jam ant pilvo. Moteris, metė surinktus centus ir bandė bėgti, bet galiausiai pasirašė.
Mergvakaryje, girdėjau, taip pat buvo linksma. Jaunoji su draugėmis išsikvietė striptizo šokėją ir suvalgė didžiulį vyriško pasididžiavimo formos tortą.
Iki šiol maniau, kad vaikinas merginai pasipiršti turėtų gerokai prieš vestuves. Tačiau šįkart – piršlybos įvyko vestuvių rytą.
Jaunoji nuo ankstaus ryto pudravosi ir šukavosi. Netrukus jos išrinktasis su gėlių puokštę ir pabroliais pradėjo nekantrauti prieangyje. Jaunikis troško pamatyti vestuvinę suknelę, kurią padėjo jaunajai išsirinkti ir pasimatuoti proginių rūbų nuomos salone.
Pabroliai gėlių vainikais papuošė vestuvinį kortežą. Daugiausia vainikų – ant balto limuzino. Pabroliai sakė, kad iš bėdos vestuvėms būtų tikęs ir baltas "mersedesas".
Vestuvininkų kortežas kažkodėl įjungė avarinius žibintus ir į bažnyčią nuvažiavo vidutiniškai 130 kilometrų per valandą greičiu.
Bažnyčioje negalėjau susikaupti, nes pro langą pašvietusi saulė metė blyksnį tiesiai ant pamergių. Akimirką pasirodė, kad kelios jų yra nuogos – suknelės persimatė kiaurai. O pabrolių veidams sodrumo teikė ryškus makiažas.
Jaunuosius artimieji užvertė rožių žiedlapiais ir keliomis saujomis ryžių. Kodėl ryžių? Taip ir nesužinojau. Čia Lietuva – gal bulvėmis reikėjo.
Vestuvininkų kortežas lėkė rekordiniu greičiu. Pagalvojau, nuo ko bėgame? Tuo metu didžiausias vainikas užvirto limuzinui ant priekinio stiklo. Vairuotojas nepristabdė – profesionaliai stebėjo kelią pro likusį neuždengtą stiklo gabalėlį.
Kryžių kalne jaunieji jau buvo išlieję betoninį pamatą savo kryžiui, todėl čia ilgai neužtruko. Išskubėjo į Burbiškių dvarą, kuriame jų laukė fotosesija ir vestuvinių filmų kūrėjai.
Pasirodo, fotografu ir filmuotoju gali būti vienas asmuo. Tereikia išmokti meistriškai dirbti abiem rankomis.
Jaunavedžiai išsirinko, kokio meninio filmo norėtų. Iš trijų variantų - linksmas, liūdnas ar melancholiškas. Jau kitos dienos rytą visi su ašaromis akyse stebėjome: po parką ir tiltelius sulėtintai žingsniuoja jaunieji. Ant vieno tiltelio bučiuojasi. Per kitą – jaunikis neša išrinktąją.
Tiesa, apie tiltus. Anksčiau jaunasis nešdavo jaunąją per tiltą, tarsi perkeldamas ją į naują gyvenimą. Dabar solidarizavomės – jaunąją per tiltus nešiojo visi pabroliai ir net piršlys. O ir tiltas nebūtinas. Tinka ir viadukas, po kuriuo teka automobilių upė.
Sugrįžusius namo jaunavedžius pasitiko duona, druska ir iš rožių žiedlapių kruopščiai sudėliota simbolinė širdis. Jaunieji priklaupė ant rožinės širdies. Po sutikimo ceremonijos jaunieji atsargiai peržengė širdį, o palyda ją sutrypė.
Piršlys, vos užlindęs už stalo, pradėjo komanduoti: paskyrė stalų "komediantus", meilės ministrus ir meilės ministres. Šeimininkės iškart  patiekė karštus patiekalus. Vienas jaunosios artimasis paaiškino – taip sutaupoma šaltų užkandžių.
Prieš valgant reikėjo išgerti "ant vienos kojos", o netrukus ir "ant antros". Po trijų kąsnių – stikliukas "skersai maisto". Tas pats artimasis vėl tyliai paaiškino – taip svečiai greičiau apsvaigs ir mažiau išgers.
Prieš vidurnaktį į pokylių salę įnešė triaukščio torto padėklą su daugybe žvakučių – tai būsimasis jaunavedžių šeimos židinys. Jaunųjų tėveliai rankose spaudė degančią žvakę, nuo kurios, tvarkingai į eilę sustoję svečiai, prisidegė degtukus ir uždegė po vieną jaunųjų židinio žvakutę.
Vestuvių kulminacija. Svečiai išbėga į lauką su helio pripildytais balionais, prie kurių pririštos šaltųjų ugnelių lazdelės. "Padegam ugneles! – sušunka piršlys, o po kelių minučių dar garsiau: – Paleidžiam balionus! "
Gražu. Tačiau netrukus pastebiu, kad balionai su šaltosiomis ugnelėmis krenta daug greičiau nei kyla.