Užslinks žiema

Darijus sėdėjo ant pačio krašto sienos, zigzagais supančios visą jų žalią miestą, nuleidęs kojas į apačioje besidriekiančią bedugnę. Viena po kitos danguje žiebėsi žvaigždės. Lėtai siūbavo visas jų miestas, kilo vėjas. Ir vėl reikės užsidaryti namuose ir laukti kol viskas nurims. Tačiau kol kas dar buvo laiko pasigerėti šiltu vakaru ir į jų pasaulį ateinančia naktimi.
Staiga jis pajuto kažkieno ranką ant savo peties, krūptelėjęs atsisuko ir pamatė šalia stovinčią Rajaną.
- Darijau, eime namo, vėjas kyla, - švelniai pasakė.
- Ar atsimeni kaip man pasakojai apie tunelį vedantį į Ten kur Dievai? – tarsi negirdėjęs ką jam sako Rajana paklausė. Tą akimirką ji ir vėl pasigailėjo papasakojusi apie tai vieninteliam žmogui, kurį ji iš tiesų mylėjo.
- Taip, - nedrąsiai tarstelėjo.
- Ar tu galėtum... – Darijus minutėle susimąstė ar tęsti, - ar tu galėtum man jį parodyti?
Rajanos akyse kaupėsi ašaros:
- Nežinau ar tai gera mintis, man apie jį pasakojo mano tėvas, nesu tikra ar tai gera mintis... – purtė galvą mergina.
- Rajana, aš grįšiu, pažadu, - nulipęs nuo sienos apkabino tą gležną būtybę, dėl kurios būtų paaukojęs viską, tik ne savo aistrą nežinomybei.
Paėmęs ją už rankos vedėsi palei sieną.
- Noriu tai kai ką parodyti, - teištarė. Paėję vos kelis metrus įsuko į vieną iš trikampio formos išsikišimų. – Pažvelk, - parodė Darijus nedidelį pageltusį  ir susiraukšlėjusį žemės kraštelį, nuo kurio jau griuvo miesto siena.
- Rajana, - tęsė, - dabar pats laikas išvykti, juk žinai, kad po kelių savaičių vėl visi užsidarysime į miegalių išraustus labirintus ir visą žiemą tūnosime tamsoje klausydamiesi tų padarų kokonuose zirzimo.
- Tavęs niekas neišleis...
- Niekas nežinos, kad išeinu.
- Aš negaliu likti čia viena...
- Aš grįšiu, prisiekiu.
- Niekas dar negrįžo iš Ten kur Dievai.
- Nes niekas nebuvo išėjęs. Rajana, pažvelk! – sušuko užšokęs ant sienos, - ar tavęs niekada nekankino klausimas kas slepiasi po ore pakibusiu mūsų miestu? Ar tavęs niekada nebuvo apėmęs jausmas, kad yra daugiau tokių kaip mes, galbūt irgi ieškančių, nerimstančių ir nerandančių?
- Ne, - tyliai ištarė bijodama pažvelgti į Darijų.
- Rajana, tu vienintelė, kuria pasitikiu ir galiu paklausti kur tas tunelis.
Minutėlei stojo tyla, Darijaus mergina stovėjo nuleidus galvą, o jis tiesiog susimąstęs ją stebėjo. Širdies gilumoje nenorėjo jos palikti, tačiau kažkur viduje lindintis kirminas nenustojo ir niekada nenustos jo griaužti, niekada nepranyks tas svaiginantis noras pažinti.
- Eime, - tyliai pratarė mergina.
Darijui nušokus nuo sienos, jie vėl susikibo, Rajana vedė jį žaliu miesto grindiniu pro šimtus mažų, kupolo formos namukų. Žmonių beveik nesimatė, visi jau buvo saugiai pasislėpę. Miestas vis labiau siūbavo, eiti darėsi sunkiau ir sunkiau.
- Paskubėkime, - paragino Rajana. Artėjant prie šiaurinės miesto ribos, siūbavimas mažėjo, o geltonų dėmių ant žalio miesto grindinio daugėjo. Pagaliau jie priėjo siaurą lieptelį susijungusį su storesniu ir didesniu. Laikydamiesi už turėklų jie lėtai jį perėjo. Didesniuoju eiti buvo lengviau. Lingavimas beveik liovėsi, o vėjas čia nebuvo toks stiprus. Netrukus jie perėjo į dar platesnį Aplinkui siūbavo tūkstančiai žemės plotelių, tokių pat, ant kokio įsikūręs ir jų miestas. Rajana tvirčiau suspaudė Darijaus ranką. Jie artėjo prie Didžiosios Sienos, kur netrukus persikraustys visas jų miestas.
- Tunelis vedantis žemyn, toks pat kaip miegalių išrausti urvai, tėvas pasakojo, kad jį atrado mūsų protėviai, suremontavo ir įrengė kilometrus besitęsiančius laiptus. Jie dažnai lankydavosi Ten kur Dievai... – Rajana nutilo. – Paskui kažkas nutiko...
Darijus suspaudė jos ranką.
- Štai čia, - parodė rajana ir ištraukusi ranką iš Darijaus delno nurinko šiukšles ir krūvą šakų riogsojusių šalia kelio. Tada pasilenkė ir pagriebusi iš po žemės kyšantį kaištį patempė jį aukštyn. Apskritimo formos dangtis pasikėlė atvėręs tamsumą apačioje.
- Štai čia, - pakartojo ir pažvelgė į spindinčias Darijaus akis. Ji negalėjo užgesinti tos iš jų spinduliuojančios ugnelės. Nusukusi ašarotą žvilgsnį ji pasisuko link miesto.
- Rajana, - šūktelėjo Darijus, - aš grįšiu, - pakuždėjo.
Kurį laiką Darijus tiesiog stovėjo ir akimis lydėjo tamsoje dingstančią merginos figūrą, vėliau pasisuko į žemėje žiojėjusią skylę ir dingo joje.