*** (Spindesys, Taimenis, Žemaittis, Kati, Bathos)

Jau purienos žiedus sukrovė,
Vieversiai sučireno padangėj,
Subyrėjo snieguota tvirtovė.
Aš vis laukiu ir laukiu po langu...

Prisiglausk, apkabinki, paguoski,
Mūsų niekas nemato, negirdi,
Ir už lango ramiai šlamant gluosniams
Pabučiuok ne į lūpas – į širdį.

Be tavęs – man pasaulis nemielas,
Abejonė juoda mane smaugia,
Stiklo šukėmis drasko man sielą –
Tu ateik, mano mylima, laukiu.

Tu ateik ir nuvesk mane švelniai
Per tą žydinčią paupio pievą.
Ir šnabždėki žodžius, kurių laukiau,
Sapnavau juos aš naktį kiekvieną.

Lai svajonių sparnais mes pasieksim
Mūsų meilei žadėtą rytojų,
O jame nebebus skausmui vietos,
Tavo vardą lyg maldą kartoju.

Ir dar tūkstantį metų kartosiu,
Ant krūtinės raidėm išrašysiu.
O dabar atsigulkim po gluosniu,
Pasakykime vakarui: "Viso! "

Na tai kas, vieversiai lai čirena,
Lai purienos turtus susikrauna.
Nežinau, gal taip buvo nuo seno,
Tai mylėkim, kol kraujas dar jaunas.

Kol dar jaunas, kol verda, garuoja
Tarsi žaizdras mestas į sniegą -
Juk seniai nusikalti svajoju
Savo meilę, vardu Galatėja -

Tai kompleksas, manau, Pigmaliono, -
Aš dar nebaigiau, bet jau mylėjau
Tavo kūną smiltainio beskonio,
Ir tave, mano pasakų fėja.

Bet, aiman,  išdavikė vienatvė
Mano kaklą tampriai apkabina,
Pabučiuoja į skruostą ir kalbina
Nusivest ją šįvakar į kiną –

Pažiūrėti, pasvaigt, nors iš tolo,
Ekrane, nors pro rakto skylutę,
Kai kišenėse švilpauja žiogas,
O širdy dar tuščiau, ak, kaip tuščia!

O paskui – siūlo persipjaut venas,
Kad iliuzijoms skrendant su vėju,
Raudonuotų lašai ant purienų...
Nes Tavęs niekada neturėjau.

Tik prieš tai širdyje išsisaugot
Geltonuojančią paupio pievą,
Kur nušviestas pavasario saulės
Jis jai šnabžda: “Myliu tave, miela”.