Vaikai

Ir vėl rytas. Kuomet jie liausis, tie rytai? Kai saulė taps per sunki, nebeįstengs lakstyti elipse (o gal ji ir nelaksto, jau nepamenu), išpamps, sudegins visą smulkmę aplinkui, įskaitant ir mūsų gimtąją Žemę, tik tada nebebus ryto, nes nebebus nakties.
Pasaulis buvo sukurtas per septynias dienas (tūkstantmečius ar panašiai). Žmonės viską nori įvilkti į ribas, jei mastai viršija jų suvokimą – bent jau simbolines. Man nusispjaut, nes mano šansai natūraliai riboti, turiu gal keletą metų, per kuriuos nieko nenuveiksiu. Kol nebuvau uždaryta ligoninėje, man atrodė, kad laiko turiu per mažai. Dabar jo lašnojimas toks monotoniškas ir erzinantis. Visiškai nesvarbu, ar šiandien trečiadienis, ar sekmadienis: vis tiek pabundu maždaug apie septintą valandą ryto, ir nebegaliu sugrįžti į palaimingą tamsą. Saulė jau būna pakilusi, ir jei diena graži, palata ryškiai apšviečiama, aš negaliu to pakęsti, akys ašaroja ir norisi lįsti į spintą, bet ten nėra pakankamai vietos. Tada užsitraukiu antklodę ir susigūžiu gemalo poza, laukiu, kol išgirsiu rakinamas duris ir pasirodys slaugė arba gydytojas. Paskui privalau iškęsti šiek tiek procedūrų, o kai jos baigiasi, vėl nežinau, kur dėtis iš nuobodulio. Man davė lapų ir rašiklį, taigi ėmiausi rekonstruoti savo praeitį. Be abejo, aš daug ko jau nebeprisimenu, o dar daug kas neatrodo svarbu. Perskaičiau keletą prirašytų lapų ir nustebau: kodėl pasirinkau būtent tuos epizodus? Kodėl deramai nesusiejau jų vienas su kitu? Bet tai jau tegul nagrinėja tie, kurie pasiryš šitą šlamštą perskaityti. Aš tiesiog rašau tai, kas ateina į galvą.
Stengiuosi būti sąžininga. Kadangi jie man davė tuos lapus ir parkerį, nepradėsiu plienine plunksna draskyti sau rankų, kaip darydavau anksčiau: neapsimoka, jie visada viską apžiūri. Mane įspėjo, kad tokiu atveju netekčiau galimybės rašyti.
Taip, po galais, stengiuosi būti sąžininga, geriu visus vaistus, nes pavargau nuo balsų, pastaraisiais metais tapusių ypač įkyriais. Kadaise tikėjau, kad jie mane veda teisinga linkme, kad esu ne apsėstoji, o pašauktoji. Balsai garsėjo palengva, jie gimė mano galvoje kaip vos girdimas šnaresys, netildomi įsismarkavo.
Dukra, žinai, ko ieškoti, tarė kažkas, ką maniau esant savimi. O, galbūt, tai ir buvau aš, galbūt, vaistai numarino kokius aštuoniasdešimt procentų manęs? Šiaip ar taip, dabar jau nebeliko skirtumo. Aš nebeturiu džiovintų ausų, kurios turėjo įrodyti, kad mano tikslas buvo teisingas.
Mano Valdove, žinau, jog esu tik viena iš milijonų tavo tarnų, ir neverta didesnio dėmesio, tačiau aš užsitarnavau jo kiek daugiau nei, tarkime, Karmila, kuri yra paprasčiausia apsimetėlė, tedrįstanti garsiai kartoti lotyniškus žodžius ir gurkšnoti iš bendros kraujo taurės. Nebeturiu ausų, bet tu juk prisimeni.
Šiandien, kaip visuomet, atsibudau septintą. Palatoje nėra laikrodžio, tačiau jau išmokau nustatyti laiką pagal saulę. Seselė pareiškė, kad šiandiena vadinasi trečiadieniu, be to, dar mano gimtadieniu. Įdomu, ar aš gimiau trečiadienį, svarsčiau garsiai, o seselė suleido injekciją. O kiek man metų, paklausiau jos, ji gūžtelėjo pečiais ir burbtelėjo, jog dvidešimt. Panašu kad šitoje palatoje ir mano galvoje sustojo objektyvusis laikas, tariau, liko tik biologinis (organizmas vis labiau yra), ir išorinis – egzistuojantis jums, nes jūsų gyvenimo dinamiškumas pagimdo laiką. Seselė kreivai šyptelėjo (kiekvienas beprotis kliedi savaip). Kažkada anksčiau stengiausi įrodyti gydytojui, jog mes esame bepročiai tik todėl, kad jie, atseit sveika visuomenės dalis, yra dauguma ir įprasmina save kaip normą, o mus – kaip nukrypimą. Jis man pareiškė, kad visa tai kvaila sofistika ir neištrauks manęs iš ligoninės, o netgi jei ir ištrauktų, tektų sėsti į kalėjimą, kur neabejotinai būtų prasčiau. Žinoma, jis paprastai atsikratė klausimo, nes nujautė, kad esu teisi.
Į kalėjimą sėsti iš tiesų nenoriu. Jeigu kada nors pavyks pasprukti iš ligoninės, susirasiu Karmilą antrąsyk. Ir tas kartas būtų jai lemtingas. Prakeikta kalė, įkišo mane čia. Aš atėjau pas ją vedama kuo geriausių intencijų.
Prakeikta kalė Karmila. Popieriaus lape nupiešiu jos veidą – pailgą, su išsišovusiais skruostikauliais, nemaža nosimi. Manau, ji žydė, velniškai graži kalė. Liudvikas, jos eks-sutuoktinis, pasisiūlė mane pas ją palydėti. Aš atsisakiau, kadangi mano reikalas buvo itin asmeniškas. Alisa į stebuklų šalį turi keliauti viena, paaiškinau, o jis palingavo galva – man tavęs gaila, mergaite, Karmila pasiutusi grobuonė, ir visa ta ideologija tik būdas patenkinti jos didybės maniją ir kontroliuoti lengvatikius. Žinau, tariau, ir mano užduotis yra sugrąžinti visus į tikrąjį kelią, atverti akis ir pačiai Karmilai, nes jų tikėjimas nukreiptas tik į juos pačius. Betgi tokia yra to tikėjimo prasmė – hedonizmas ir atsisakymas pripažinti aukštesnę esybę, aiškino man Liudvikas. Jie visi pamiršo mūsų Valdovą ir nebus jo priimti, jei laiku nesusiprotės paklydę, pasakiau, ir jis pasukiojo prie smilkinio pirštą. Aš nusisukau ir nuėjau. Aklieji bus sunaikinti Finalinės kovos įkarštyje, kai susirems tamsos ir šviesos kariai, gyvieji ir mirusieji.
Karmila irgi buvo akla, beviltiškai akla. Tuo blogiau jai. Ji nesuprato mano žodžių, tuo blogiau jai. Ji man aiškino, jog Organizacija nesivelia į sektantišką praktiką, Organizacija laikosi slaptumo, ir jeigu aš prasižiosiu, jie nupjaus man liežuvį. Paklausiau, kaip galėčiau įrodyti lojalumą Organizacijai, ir ji pareiškė, jog turiu atnešti žmogaus ausis. Kodėl ausis, nustebau, o ji lediniu balsu pasakė, jog per daug klausinėju. Man negalima jos klausinėti, arba vykdau, ką liepia, arba dingstu ir niekada daugiau nepagalvoju apie Organizaciją. Gerai, tariau, gausite ausis.
Mano peilis vadinamas Madam Baterflaj, jo rankena pasidalija į dvi dalis ir atsilenkia į abi puses, apnuogindama ašmenis. Dažniausia jį naudodavau tokiai banaliai materijai, kaip batonas ar dešra. Visuomet ateina laikas prasmingesniems dalykams, pasakiau peiliui, vartydama jį rankose.
Niekas nebūtų atkreipęs į mane dėmesio. Pusiau skustą galvą slėpiau po džemperio kapišonu, tokių apsmurgusių mergužėlių valkiojasi daugybė. Pirmiausia išsirinkau vietą, atokią apleistą futbolo aikštę šalia šlaito. Palaukiau sutemų. Žmonių ten pasirodydavo nedažnai, ir aš turėjau būti kantri, kol sulaukiau tinkamos aukos – vidutinio amžiaus moters. Jinai, ko gero, grįžo iš darbo, ėjo kiek susikūprinusi, tempdama maišelį su maisto produktais. Namie jos turbūt laukia šeima, pagalvojau ir žengiau iš brūzgyno priešais. Ji išsigando netikėto mano pasirodymo, net nepastebėjo, kaip akimirksniu peilis perrėžė jai gerklę, plastikinis maišelis su prekėmis nukrito ant žemės, moteris suklupo, susiėmusi už kaklo, gargdama. Kraujas švirkštė iš žaizdos, aš priėjau jai iš nugaros ir tol smaigsčiau, kol ji liovėsi tirtėti ir leisti garsus. Tuomet, laikydama galvą už peroksidinių garbanų, nupjoviau ausis ir įsikišau į kišenę. Nemanykite, kad visa tai buvo itin lengva. Žmogaus kūnas elastingas, prikimštas kaulų bei kremzlių, jūs patys žinote.
Naktį praleidau kažkokiame nenaudojamame sandėlyje, vis varčiau tas ausis, siūbavau, paėmusi už auskarų galiukų – juokinga inversija, ausys tapo auskarais. O kitą dieną nunešiau jas Karmilai. Toji kalė perblyško, su pasišlykštėjimu paėmė sukrešėjusiu krauju aptekusias ir kiek sumaitotas ausis (paaiškinau jai, jog nebuvo lengva gražiai atpjauti). Gerai, sumurmėjo ji, dabar aš tikiu, o tu eik, pamiegok.
Kol aš miegojau, jinai iškvietė policiją. Aš papasakojau tardytojams, kad ausys buvo jos idėja, tačiau visi laikė mane beprote, nes kartais imdavau šnekėtis su tais savo galvoje.
Taigi turiu susitaikyti su faktu, jog niekados nebepamatysiu Morfijaus, nebent jis pasirinktų teisingą kelią ir susitiktume pragaro centre, kur baigsis visų išrinktųjų kelionė. Maldauju Valdovo, kad balsas prabiltų ir Morfijaus galvoje, tačiau tik vienas ir itin atsargiai. Nenoriu, kad jam atsitiktų kas blogo, pavyzdžiui, tokia kvaila ligoninė. Jie tikisi mane pakeisią, ir galiu tik pasijuokti iš jų naivumo – pirma, beliko pora metų, vėžys progresuoja ir ėda trapų žemišką kokoną, net nematau reikalo planuoti savižudybės. Antra, nors nebegirdžiu balsų, puikiai žinau, ką privalau daryti.
Tikiuosi, ir jūs pasirinksite tinkamą kelią. Susitiksime po kelių metų, per Paskutinę Kovą – galbūt kaip draugai, galbūt kaip priešai.

[5]