Pasaka – 22, 23, 24

22. Kita diena

Praėjus kokiai dešimčiai valandų, Juodžio šluota staigiai leidosi žemyn ir prie didelio kraterio krašto jis išvydo vieną raganą, kuri apšviesta ryškios saulės, šukavosi ilgas juodas kasas ir niūniavo kažkokią lopšinės melodiją. Juodis arčiau priskridęs išgirdo tos dainelės žodžius:

Miegoki vaikeli ramiai,
Tau laumės gyventi padės...
Jau leidžias saulelė žemai,
Mes skinsim padangių žvaigždes...

„Gali pagalvoti, kad ši ragana savo rankose yra laikiusi net kūdikį... Keista ir man visai nesuprantama... “– besiklausydamas mąstė lovlis.
Paskui ragana atsisėdo ant šluotos, ilgokai, dairydamasi į visas puses, skrido į vieną, paskui į kitą mėnulio kraštą, vėl grįžo prie kraterio ir viename jo šone priėjo prie vos pastebimo didelio, dulkėmis apėjusio akmens, kuris, raganai kažką pasakius, ir keistai pamojus rankomis, tarsi trobos durys, atsidarė ir kai ragana dingo angoje, greitai užsivėrė.
– Juk tai visai netoli mūsų laikinos buveinės, – pusbalsiu sau pasakė Juodis. – Dabar jau galiu grįžti ir pasakyti visiems gerą žinią.
Mantas ir Žalis su Mėlynuku nekantriai laukė pasirodant Juodžio. Ir kai tik jis su visa šluota nusileido į duobę, abu apsidžiaugė:
– Pa-ga-liau, – pasakė bemaž kartu. – Kur taip ilgai užbuvai, mum dėl tavęs jau neramu darėsi...
– Vertėjo užsibūti, nes tik taip tegalėjau šį tą sužinoti. Dabar galiu, nors ir tuoj pat, jus nuvesti prie raganų urvo akmens. Jis nuo čia visai netoli...
– Eik, eik, – lyg netikėdamas iš nuostabos šūktelėjo Mantas. – Taip greit tau pavyko surasti?
– O kaipgi? Turėjo pavykti tokiam vyrui ir su tokia šluota...
– Ką dabar darysime? – klausia Mėlynukas.
– Tuoj, – atsakė Žalis. – Mantai, kaip tau atrodo, ko turim imtis?
– Reikia įsigauti į urvą. Urvo akmens mum niekas neatvers, bet mes turime nuostabųjį kastuvą.
– Turbūt, dviem reikėtų likti lauke, o kitiem dviem pabandyti pasikasti po raganų urvo apačia ir palei jį kastis pirmyn. Pasitaisau, ne urvo apačia, o jo šonu, nes urvo grindiny, kaip mes esame patyrę, gali būti pristatyta žabangų ir kokių nors mirties duobių... Prisiminkit, kiek pavojų slėpė Kaulo bobos urvas... – sako Žalis.
– Tik būtinai būkit nematomi ir prie šono neškitės skraidomąsias šluotas... – įsiterpė Juodis
– O kam jos požeminiam urve? – nesuprato Mantas.
– O ką darysi, jei prireiks iš kur nors greitai sprukti? Šluota tokiais atvejais nepakeičiamas ir visur pralendantis mūsų arkliukas... – įtikinėjo Juodis.
Sutarė, po valandos, kai dar kartą viską gerai apgalvos, imsis vykdyti savo sumanymą. Mantas su Juodžiu liks budėti prie urvo, o Žalis su Mėlynuku, paleidę sumažintą stebuklingąjį kastuvą, ims ardyti ir skaldyti uolas, o patys pasivertę kurmiais rausis iš paskos ir apžiūrinės kaip atrodo naujieji raganų namai. Kas dvidešimt metrų jie pasidarys mažas skylutes, pro kurias galėtų matyti, kas darosi plačiajame raganų urve.

23. Palei urvą

Netrukus užvirė darbas. Kai įsigremžė į kalno uolą pirmuosius dvidešimts metrų, kastuvas tyliai sienoje padarė skylutę. Ją didinant atsprogo nuo sienos ir nukrito ant raganų urvo grindų nedidelė uolos atskala. Tuoj pat iš urvo gilumos atsklido šaižus švilpesys, lyg kieno rankos nustumtas atsivėrė urvo angos akmuo ir viskas iš urvo, su dulkėmis, mažais akmenukais, lyg iš didžiulės patrankos vamzdžio, su didžiausiu triukšmu ir jėga išlėkė lauk. Lovliai pastebėjo, kad ne tik baisus vėjas skrido pro urvo angą, bet jis nešė didžiulius akmenis, kurie nuskrido labai toli ir su didžiausiu trenksmu nukrito mėnulio kalnuose.
– Iš urvo, pasirodo, pučia ne tik uraganinis vėjas, bet su savimi neša ir akmenis, kurie krisdami ant žemės sproginėja. Kas iš tavęs beliktų, jei eidamas raganų iškastu urvu pasiveltum tokiam akmeniui ant tako? – klausė savęs Mantas.
Mėnulio kalnuose, toje vietoje, kur krito išskridę akmenys, pakilo didžiulis dulkių debesys ir atsirado naujas, gilus ir platus mėnulio krateris. Urvo angos akmuo, pasibaigus škvalui, vėl lengvai užsivėrė ir aplink įsiviešpatavo ramybė.
– Tai jėgelė, net įsivaizduoti sunku. Tokio daikto nebuvau net pasakose girdėjęs, – prabilo nuo pralėkusio akmens nugriuvęs ir jau atsikvošėjęs Mantas.
Iš urvo išsklidęs vėjo škvalas Juodį nunešė gerokai į šoną, bet ir jis jau spėjo sugrįžti prie Manto ir abu stebėjosi tokiomis urvo išdaigomis.
– Matyt raganos jau bus supratusios ir pajutusios, kad mes graužiamės artyn prie jų... – pastebi mažajame urvelyje susigūžęs Žalis.
– Be jokios abejonės. Man rodosi, kad bedidinant skylutę, į raganų urvą nukrito gabalėlis akmens ir dėl to kilo tas uraganas.
– Kai pakilus uraganui bandžiau žvilgtelėti per skylutę į urvą, toks pasiutęs vėjas ėjo iš jos, kad aš ne tik nieko nepamačiau. Lyg koks geležinis grąžtas būtų įsmigęs į akį, aš iš skausmo net aiktelėjau ir iš karto atšokau... – dalijosi savo įspūdžiais Žalis.
O mažasis užburtasis kastuvėlis, nesustodamas nė sekundės, vis ardė ir ardė mėnulio akmenį ir urvelis vis ilgėjo ir ilgėjo. Jau lovliai prisikasė iki paties raganų gudriai suraizgyto labirinto. Kastuvas pasiklydo ir nebežinojo pagal kurią atšaką jam reikia kasti. Staigiai jis sustojo ir kiek Žalis jį beragino, kiek beįsakinėjo, nebekasė, ir tiek. Tada jis pagalvojo, kad kastuvas padarytų sienoje skylutę ir jis galėtų pažvelgti į urvo vidų. Kastuvas atsigavo, o kai lovlis – kurmis pridėjo akį, pamatė – raganų urvas pilnas raudonos ugnies, kuri, lyg didžiuliam gaisre, maišėsi su juodais dūmais. Palei urvo sienas, tarsi maurai upėje, draikėsi raudoni ir mėlyni ugnies liežuviai, ir graibstyte graibstė visas urvo pakampes. Jų šviesoje Žalis pastebėjo – urve yra daug susipynusių atšakų ir jis niekaip negalėjo suprasti ir pasakyti, kuri iš jų yra tikroji ir eina prie raganų buveinės...
Nurimus liepsnoms ir Lovliui nespėjus atsitokėti, po urvą pradėjo švaistytis riaumojantis dinozauras ir jau kišo aštriais ir ilgais dantimis švytinčius nasrus prie žiūrinčio per skylutę Žalio, tarsi norėdamas išgriauti sieną ir jį sudeginus iš gerklės besiveržiančia ugnimi sudeginti, o paskui sukąsti ir praryti. Jis išsigandęs atšoko nuo skylutės. Ir iškart, pastebėjo lovlis, viskas urve nurimo.
– Ė–ė, brolyčiai, – tarsi perkandęs dar vieną urvo mįslę, Žalis sako Mėlynukui, – čia yra netikri žvėrys ir netikra ugnis, o raganų sugalvotos pamėklės. Tikri žvėrys atitraukus akį nuo skylutės taip greit negalėtų išnykti ir nurimti. Pažiūrėk ir tu, ir įsitikink, ar aš teisus?..
Kai per skylę pažvelgė Mėlynukas, ant jo staugdama puolė ruja miško vilkų. Kai atsitraukė riaumojimas iškart nutilo ir vilkai dingo.
– Iš tikrųjų, kaip sakai, taip ir yra – tai pamėklės, kurios gąsdina į daugiaurvinį labirintą patekusius ateivius ir mums nėra jų ko bijoti... Bet nemanyk, kad tai viskas. Jei tu būtum urve ir užsižiūrėtum į pamėkles, raganos kokiu nors būdu tuoj pat tave pagautų ir tu turėtum arba mirti, arba pakliūti į kokį jų sugalvotą kalėjimą... Gali būti ir taip, kad tos pamėklės sugalvotos mums apgauti. Šalia jų, kiek paėjus urvu, gali atsirasti ir tikri žvėrys, kurie, jei tik nesigintume, mus galėtų beveizint sudraskyti į gabalėlius...
Kadangi lovliai kastuvo nebegalėjo priversti kasti urvo, nutarė grįžti atgal ir tartis, ką daryti.
Vėl visi susėdo pasidarytoje kalnuose duobelėje ir vieni kitiems papasakojo, ką per pastarąsias valandas buvo matę. Visi susirūpinę tarėsi kaip ateity reikia išvengti kas žingsnį kylančių naujų pavojų.
– Kodėl kastuvas nebekasa, kol kas negalim suprasti. Raginau ir šiaip ir taip, o jis stovi ir nejuda... – aiškina nekantraudamas Žalis. – Gal trukdo kokie nors raganų burtai?
– Burtai netrukdo, nes kastuvas nuo jų yra išlaisvintas. Tikriausiai čia bus įsipainiojusi kokia nors mums nežinoma kalno paslaptis... Ar tas urvas eina tiesiai? – klausia Mantas.
– Tiesaus urvo tikrai nėra... Jis ne tik kraiposi į šonus, bet ir turi, jei aš teisingai įžiūrėjau, nemažai atšakų. – abejodamas aiškina Mėlynukas.
– Jeigu yra keli urvai, tai kastuvas nebežino pagal kurį jam kasti... – samprotavo Mantas.
– Taip ir yra, –nudžiugo Žaliukas. – Tai gal mum nėra ko raustis palei vieną atšaką ir pasirodyti raganoms. Ar ne geriau būtų tuos visus išsiraičiusius požemy urvus apeiti ir jeigu raganų buveinė yra ne labirinto viduryje, o jo gale, tai padarę tokį sprendimą, mes gana greitai ją surasime.
– Visiškai teisingai, – tvirtino Juodis, – jos savo buveinę bus įrengusios už labirinto, nes joms, ko gero, nė vienai nė į galvą nedingtelėjo, kad kas nors pas jas gali apsilankyti eidamas kitais keliais, o ne jų išraustu urvu...
– Tuoj pat lįsime atgal ir pabandysim. Gal atsibus ir taip keistai užmigęs mūsų kastuvėlis– apsidžiaugė Žalis.
Pakeitus užduotį, kastuvas vėl pradėjo kasti ir ardyti kietą kalno uolą ir jie gana sparčiai varėsi pirmyn, vis labiau artėdami prie raganų buveinės.

24. Raganos džiaugiasi

Kai iš urvo, tarsi iš patrankos vamzdžio, su dideliu triukšmu ir vėju išlėkė pirmasis akmuo ir nukrito toli nuo raganų buveinės išmušdamas mėnulio kalnuose naują kraterį, laikinoji raganų vadovė, Janga, kaip ir kitos raganos, labai apsidžiaugė ir visoms klausantis, pasakė:
– Tas, kuris bandė patekti į mūsų urvą, jau daugiau čia nebepasirodys. Užteko tik pabandyti ir išskrido, kaip kamštis iš butelio...
– Nė šlapios vietos nebeliko, – plojo rankomis ir juokavo kitos...
– O gal čia visai ne koks ateivis, o paprasčiausiai koks žiogas šoktelėjo į mūsų urvą... – paabejojo viena.
– Kvailė, prisimink, mėnulyje jokio gyvo padaro nėra ir niekas šiaip sau negali įšokti... Esame tik mes ir tik tie, kurie gali mus persekioti... Ir jie jau gavo pirmąjį mūsų skanėstą. Gal kito nebenorės ir į mūsų urvą nebekiš nosies... Gal susimąstys ir grįš iš kur atėję... – paaiškino pergalingai nusiteikusi vadovė.
– O dar, neužmirškime, mus saugo labirintas su šmėklomis ir mirties duobėmis, o už jo prieškambaris su aklina gaudykle... Jeigu, kas ateis, mes pirmos jį sučiupsime ir, jei reikės, pasigardžiuodamos, sukibusios visos kartu nugalabysime...
– Gerai, užteks džiūgauti. Ar antrą akmenį į urvą jau atvilkote?
– Jau yra vietoje.
– Mums reikia, kad užtektų ilgesniam laikui, paruošti kokį dešimtį sprogstamųjų akmenų. Nebegaiškime nė sekundės ir atsigabenkime, nes nežinome kiek yra atėjūnų ir kokiomis pajėgomis jie mus puls. Akmens luitus kirskite didžiajame rūsyje – kalėjime, kad jis pasidarytų dar didesnis... Juk nė neįsivaizduojame ir nieko nežinome kiek gali prireikti į jį priešų sukišti... O dabar tu, – bakstelėjo pirštu vadovė į vieną iš raganų, – išskrisk pro atsarginį išėjimą ir gerai apžvelk vietovę, ar nepastebėsi ko nors naujo ir įtartino...
Grįžusi ragana nieko naujo prie jų kraterio nepamatė, tik pasidžiaugė:
– Kokio baisaus smūgio būta, kad toks didžiulis akmuo nuskrido keletą kilometrų ir sprogęs išmušė ne kraterį, o ištisą daubą, į kurią sutilptų gero miestelio visi namai...
– Dabar kokias dvi savaites be mano leidimo į lauką nekiškite nė nosies, –įsakė valdovė. – Žinokit, pavojingas yra kiekvienas išėjimas, nes mes nieko nepastebime, o urvas rodo, kad kažkas bando brautis pas mus.. Jie gali mus pasekti, surasti atsarginį išėjimą, o tada mum apsiginti būtų bemaž nebeįmanoma.
Visos pritarė Jangai, savo pastarajai valdovei, nes visos labai norėjo dar ilgai gyventi ir visą laiką svajojo, kaip atgauti prarastą žemėje valdžią.