Tęsinys (4)

Išskalautos nemigos akys. Galbūt žiūrinčios į tolį, o gal ir nieko nematančios. Gal jos atspindi sunkias nuvargusio proto pastangas susikoncentruoti, o gal reiškia tik buką abejingumą.
Manau, kad taip turėjo atrodyti mano akys Sašai. Dviprasmiškai.
Kiek sutrikęs jis klausia, kaip aš jaučiuosi. Atsakau, kad gerai. Perklausia, ar tikrai.
Nuvedu žvilgsnį į savo bevardį pirštą. Ačiū už dovaną. Tau patiko? Saša atkunta. Prišokęs sugniaužia mane tarp savo rankų. Lyg ir sukūkčioja. O po to atsipalaiduoja. Stoviu ir laikau mane apkabinusį vyrą. Ir vėl atsėlina apgaulingas saugumo jausmas, glėbyje žmogaus, kurio neįstengiu mylėti. Jau žadu nusipurtyti efemeriškus apžavus ir suėmusi Sašą už pečių išrėkti savo neviltį: „Man gaila, labai gaila... “, tačiau į palatą energingai įstraksi daktaras:
- Nieko tokio, nekreipkite į mane dėmesio, - mosuoja savo rankomis, nors mes su Saša spėjame atšokti vienas nuo kito. Emocijų ekspresas laikinai sustabdytas.
- Daktare, gal jau galite išrašyti? Tikrai neblogai jaučiuosi ir noriu gryno oro.
- Matau, kad nekantraujate, - šelmiškai nusišypso žvilgtelėjęs į Sašą. Jei dvi savaites apsiribosite tik saikingais pasivaikščiojimais, sočiai ilsėsitės ir valgysite...
Ach, tas daktaras. Įtraukiantis mus į tradicinį siužetą ir apdovanojantis  dar d v e j o m i s savaitėmis. Savaitėmis, kurių nebereikia. Bet, tiek to. Išeiti iš čia. Greičiau. Nors šioks toks judėjimas... link pabaigos.

                                                      ---
Judėjimas link to paties viešbučio. To paties, bendro kambario. To paties saugumo ir niekuo nepagrįstos ramybės.
- Nori persikų, vynuogių? O gal užsakyti ką nors iš virtuvės?
Stalas lūžta nuo vaisių. O aš purtau galvą, nes tik noriu pranešti, kad mano širdis jau seniai mirė. Kažkada ji plakė vienam žmogui, ir dabar aš karštai trokštu, kad tuo žmogum būtum buvęs tu, Saša. Ta širdis galėjo atsigauti su kūdikio verksmu. Bet... nieko nepadarysi.
Tik kaip man tavęs neįskaudinti. Juk toks tu man brangus. O turiu tau pasakyti šiandien. Dabar.
- Aš turiu šampano. Gersi? Puiku. Tuoj atnešiu taures.
Lyg ir yra už ko kabintis. Lyg ir norisi atsistoti ant kojų atsirėmus į Sašą. Tačiau, kam toks balastas žmogui, kurį gerbiu, kurį... Kuriam esu dėkinga už---
Putoja šampanas, dzingteli taurės, susitinka mūsų akys. Nejaugi nieko nematai, Saša?
Pavėluotas tostas kerta kaip medkirčio kirvis:
- Už mudu!
                                                      ---
Šampano purslai užliūliavo. Mudu. Ir mane atskirai.
Stovėjau balkone su taure rankoje. Už nugaros čiurleno Sašos balsas. Jo sakiniai vyniojosi viltimi  į saulėtekį. Mano mintys smigo į žemę.
Neatsakinėti nieko konkretaus buvo bjauriau nei tvirtai pasakyti „Ne“.