Tapyba

Imu į ranką pieštuką
Ant balto popieriaus
Bandau piešti pasaulį
Bet man nepavyksta
Nes visą pasaulį
Visą gyvenimą dėjau į eiles.

Ir ilgesys, ir laukimas
Ir abejonės, ir viltis
Man geriau nusipiešia raidėmis
Į jas ir saulėlydį, ir ryto žarą
Lietų, pumpurus, pirmą žolę
Ir laukų vėją dedu.

Rašto vingiuose tapau tavas akis
Tavo lūpas ir rankas
Neparašyto laiško eilutes
Daug daug svajonių
Gražių minčių lyg žiedas
Ir neišsiųstas žinutes.

Žvelgiu per eilių prizmę
Į tolimus žvaigždžių skliautus
Per sapno perregimą taką
Kas vakarą aš pas tave einu
Ir būdama toli toli
Prie tavo vyriškos krūtinės priglundu.

Kiekvieną dieną, rytą
Su lyg pirmu šviesos lašu
Aš išnykstu už horizonto
Palikdama tik savo dvelksmą
Palikdama savas akis
Už žalsvo jūros horizinto tolio.

Einu per dieną
Tik prabėgom matydama pasaulį
Žiūrėdama į skaistų dangų
Randu tik tavo žvilgsnio aidą
O šįryt dovanotas vėjo bučinys
Kaip tavo lūpos ant manųjų nusileido.

Aš noriu tau daug žodžių pasakyti
Aš noriu būti ir kad būtum tu
Noriu kvėpuoti mūsų būtimi
Kaip tyru kalnų oru
O ne šiltai šaltom mintim
Sustirusią dvasią gaivinti.

Tikiu, galvoju, laukiu ir ilgiuosi
O mano norus nežinia skandina
O mūsų tyras svajones
Likimas sau pasiglemžia
Ir savo nykią egzistenciją
Jų skaistumu gaivina...

2003 03 23