Teko susitikti jiems dar kartą prie stalo pietų. Ne valgyti čia susirinko. Serviravo save ant baltos staltiesės. Jis raudojo, ji atakavo, žinodama tiesą:
- Neprašau, kad kiekviena diena būtų saulėta.
Neprašau vakarėlio kiekvieną penktadienį.
Taip pat neprašau, kad ateitum maldauti atleidimo,
Jei jau verki iš drėgnų akių,
Kalbėdamas apie ją.
Jis bandė tempti ją arčiau savęs. Galvojo, kad moterims desertas pats svarbiausias.
- Oooo meile, man taip skauda,
Taip skauda, kad išėjai neištarus nė žodžio.
Oooo meile, prarasti tave man kančia.
Žinau, nebuvau šventas,
Bet dar galiu pasikeisti...
Ei brolyti, klysta netgi vyrai! Jei neapsidairysi, ji tuoj čiups virtuvinį peilį ir smogs vyriškai. Tik ne iš nugaros.
- Žmogus negyvena vien duona.
Aš ir - vien tik atsiprašymais.
Jis nepasidavė. Vis pylė grietinėlę ant pridegusio pyrago:
- Mes mokomės tik iš klaidų
Ir šiandien, žinau, mano širdis - tavo.
Žmonės kalba, kad nereikia skaudinti moters. Ji tampa žvėrimi, kurio nebeprisijaukinsi.
- Geriau pataupyk žodžius.
Pasiimk tą kaulą kitam šuniui.
Atsisveikinkim.
Vėliau ji tampa uždraustuoju obuoliu, kuris bus kartus, bet žūtbūt reikia nuskinti, nes būsi pirmasis. Nesijaudink, plonintą liežuvį atpažysta kiekviena, kuri save gerbia.
-Negaliu prašyti žiemos išsaugoti rožių krūmo,
Negaliu prašyti guobos išlaikyti meškos letenas,
Negaliu prašyti Viešpaties tik mirtingumo...
Oooo meile...
Ech žmogau, tampi apgailėtinu. Tokie niekam nereikalingi. Prarandi save, savo branduolį, dėl kurio ji kažkada mėgavosi tik desertu.
- Atsisveikinkim.
- Klausyk, mažyte, neišeik.
Nuo pirmadienio iki penktadienio tu turėsi mano meilę.
Atiduok šeštadienį man ir turėsi laisvą dieną.
Nebeteisk manęs.
Be tavęs aplink nebus taikos.
Aš tik atgailaujantis žmogus.
Aš tik paukštis, grįžtantis į savo gūžtą.
Tapti virtuviniu rakandu, kurį moterims dovanoja vyrai per Kalėdas, nėra jau taip sunku, ar ne?
-Žmogus negyvena vien duona.
Aš ir - vien tik atsiprašymais.
Patausok visa tai kam nors kvailesniam,
Geriau tark sudie.