Vandenu

- Vandens... – tyliai sušnabždėjo. – Prašau... Vandens...
Jo suskeldėjusios lūpos sutrūkčiojo vos tik pajutusios drėgną rankšluostį. Kažkas šluostė juo veidą. Švelnios rankos pakėlė jo galvą ir netrukus pajuto kaip į jį teka šaltas ledinis vanduo. Gėrė godžiai, dideliais gurkšniais. Pajutęs, kad jau ima springti nusuko galvą nuo indo ir ranka pabandė nusišluostyti smakrą, bet nepajėgė. Ji gulėjo sustingusi šalia tarsi būtų priklausiusi kam kitam. Į nosį vėl plūstelėjo smilkstančio laužo dūmas, privertęs minutėlei susiraukti ir užgniaužti kvapą.
- Kas tu? – išgirdo klausimą.
- Aš... – tyliai pratarė ir minutėlei susimąstė, nes rodos, atsakyti neturėjo ką. – Aš Vandenu, - vėl tarstelėjo ir pats nusistebėjo tuo, ką pasakė, nes tas vardas jam ir pačiam nedaug ką tereiškė. Pasukęs galvą į tą pusę iš kurios girdėjo klausimą pabandė atsimerkti, tačiau sulipę vokai jo neklausė.
- Iš kur tu? – vėl išgirdo klausiant tą patį balsą. „Po velnių, iš kur aš? Aš net nežinau kas aš, o čia – iš kur! “ – nusikeikė mintyse. Vandenu jautė kaip šalia jo nuolat kažkas vaikščiojo pirmyn atgal, o ausyse ūžė tai užeinantis tai praeinantis šurmulys.
- Nežinau, - sušnabždėjo. – Aš nežinau...
Vandenu vėl pabandė atsimerkti ir, rodos, akimirką girdėjo kaip atsiplėšia jo sulipę vokai ir virpa blakstienos. Keistas pojūtis... Patalpoje tvyranti prieblanda padėjo akims greičiau atsigauti, jis lėtai apsidairė. Gulėjo kažkokiame mediniame namelyje, ovalo formos stogu, dengtu milžiniškais medžio lapais, su skyle centre dūmams išeiti, pro kurią dabar matėsi žvaigždės ir kraštelis Dzi mėnulio. Šalia lovos degė keli deglai, vienintelis šviesos šaltinis, kambario viduryje esančioje įdauboje rūkstantis laužas jau buvo beveik užgesęs. Vandenu nesuprato nei kur jis, nei kaip čia atsidūrė, tik kažkur giliai širdyje jautė, kad šie vyrai ir moterys draugiški ir jis nėra pavojuje. „Pavojuje yra jie“, pamanė. Vandenu vėl apsidairė, rodos, pagaudamas kiekvieną į jį nukreiptą smalsų žvilgsnį, kuriuos jautė jį varstant net tuomet kai buvo be sąmonės.
- Ar galėčiau gauti daugiau vandens? – nebežinodamas ką besakyti burbtelėjo.
- Taip, žinoma, - ramiu balsu pasakė rodos penktą dešimtį įpusėjęs vyriškis, nuolatos vaikščiojęs šalia jo lovos, o dabar stovintis ties jo kojomis. – Juana! – riktelėjo tvirtu balsu.
Prasiskynusį kelią pro stovinčius žmones link jo žengtelėjo jaunutė mergina nešina gertuve. Veido beveik nesimatė pro užleistus geltonus plaukus suveržtus per kaktą siaurute juostele. Smulkiomis rankomis ji tvirtai suspaudė gertuvę ir užvertusi pripildė molinį puodelį vandens. Ištiesė jį Vandenu.
- Ačiū, - tarstelėjo ir nusišypsojo, bent jam taip atrodė, tačiau mergina į jį visai nežiūrėjo, nuleidusi galvą palaukė kol jis atsigers, taip pat nė nežvilgtelėjus, paėmė iš jo rankų puodelį ir apsisukusi niro į čia stovinčius žmones. Minutėlę jis vis dar bandė akimis pamatytį merginą, bet pasidavė jį užplūstančioms mintis.
Tas vyras, veikiausiai genties vadas, uždavė labai gerą klausimą – „Iš kur jis? “ taip, iš kur aš, - mąstė Vandenu, - ir apskritai, kas aš? Jeigu nė pats nežinau, kaip paaiškinsiu šitiems žmonėms, kurie tikriausiai tik pažiūros labai malonūs“. Jis dar kartą nužvelgė susirinkusių veidus, daugiau nei smalsumą jis įžvelgė tik prie jo kojų stovinčių dviejų vyrų žvilgsniuose. Vienas jų buvo dar visai jaunas, ne daugiau 25 metų. Abu jie buvo odinėmis kelnėmis, tvirtus, plačius pečius dengė gerai išdirbtas žvėries kailis. Jų akyse matėsi nerimas, susirūpinimas ar netgi baimė. Vyras, prieš tai pašaukęs merginą, dabar suplojo ir mostu parodė į duris. Visi pradėjo skirstytis.
Taip, čia valdžia šio žmogaus rankose, - pamanė Vandenu.
Visiems išėjus kambaryje liko tik šie vyrai ir jis, gulintis leisgyvis ant kažkokio lovą primenančio medinio baldo. Dabar jis galėjo atidžiau apžvelgti kambarį, tačiau kažko daugiau pamatyti nebuvo įmanoma, nedidelis namelis buvo beveik tuščias, pakampiuose mėtėsi keli indai, ties įėjimo landa stovėjo tušti deglų stovai.
- Aš pakartosiu savo klausimą, - ramiu balsu kalbėjo vadas ir žengtelėjo arčiau jo. - Iš kur tu ir kas tu?
- O aš pakartosiu savo atsakymą, kad nežinau... – jau tvirtesniu balsu atsakė Vandenu.
- Tuomet aš pradėsiu nuo savęs, - tęsė vyras ramiu balsu, - aš esu vadas Hantingas, Koobos genties vyriausiasis, o čia mano sūnus Toras - ir parodė į vis dar toje pačioje vietoje stovintį jaunuolį. – Jis mano dešinioji ranka. Genties medžiotojų būrys tave rado prieš kelias dienas, Didžiajame miške, visiškai nusilpusį, iškankintą bado ir troškulio. Padėti kuriam reikia pagalbos reikalauja mūsų dievai, ir nesvarbu ar tu būtum mūsų priešas ar draugas, tačiau mūsų svetingumu naudotis ilgai negalėsi, tad turi dvi išeitis, viena jų tu paliksi kaimą vos tik atsistosi ant kojų, kita – paaiškinsi kas tu ir iš kur, kokiais tikslais čia atkeliavai, tokiu atveju galbūt galėsi čia pasilikti.
Vandenu nė pats nepastebėjo kai ėmė kalbėti.
- Privalote manim patikėti. Net neįsivaizduojate kas dedasi mano galvoje. Prisimenu tik atskiras savo gyvenimo nuotrupas. Prisimenu savo vaikystę gimtame kaime, savo mamą, seserį, kurią beprotiškai mylėjau, prisimenu savo įšventinimą į genties vyrus. Vėliau kažkas atsitiko ir turėjau išvykti. Pas jus. Nešiau šiam kaimui žinią nuo dievų. Prisimenu įžengęs į mišką, kur prasidėjo keisti dalykai aptemdę man protą, atsipeikėjęs jau girdėjau jūsų balsus ir jaučiau jūsų žvilgsnius. Ėjau pas jus su žinia, nežinau kokia ir nežinau kodėl. Privalote manim patikėti, - Vandenu pajuto gniaužiant gerklę kas privertė sustoti kalbėjus. Tuo metu vadas apsisukęs nuėjo prie sūnaus kur jam kažką sušnabždėjus šis pasišalino. Atsisukęs vadas tepasakė:
- Rytas protingesnis už vakarą. Gerai pailsėk, rytoj susitiksi su taryba, kuri nuspręs tavo likimą, - ir žengtelėjo link išėjimo. – Pasakysiu Juanai, kad prižiūrėtų tave ir atneštų ko nors pavalgyti, medžioklės būta sėkmingos, - kalbėjo eidamas ir dingo už durų angą dengiančios širmos.
Vandenu liko gulėti vienas. Su savo mintimis ir nuogąstavimais. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime jis nebuvo tikras dėl savo rytojaus. Kambario viduryje toliau smilko laužas, o šalia jo gulto spragsėjo deglas. Iš kiemo girdėjosi arklių prunkštimas ir vyrų balsai, iš kažkur sklido tie patys klykiančių paukščių garsai. Nejučia Vandenu viską užmiršo prisiminęs Juanos vardą ir ėmė laukti geltonplaukės merginos bepasirodančios tarpduryje.

*****

Išėjęs iš namelio kuriame gulėjo Vandenu vadas, nekreipdamas dėmesio i kaimiečių klausimus, nuskubėjo ant kalvos stūksančios tolėliau nuo kaimelio, kur liepė sūnui laukti jo paruoštu kelionei žirgu. Lauke buvo gana šviesu, tekantis Dzi mėnulis ir zenite esantis Mio balta savo šviesa pakankamai nušvietė išmintą taką, kuris vedė palei Didžiąją girią. Artėdamas prie kalvos jis jau matė ten stoviniuojančią sūnaus figūra ir girdėjo prunkščiant arklį. Užlipęs jis tiesiog priėjo prie sūnaus ir atsistojo šalia. Minutėlę jie tik žiūrėjo į apačioje šlaito slėnyje tekančia upę, besiganančius laukinius gyvulius, klausėsi ošiančios Didžiosios girios.
- Sūnau, Legendos pildosi, - prakalbo vadas. Ir vėl stojo tyla pertraukiama tik arklio prunkštimo ir paukščių klykavimo. – Noriu, kad šiąnakt jotum pas žynę, viską jei papasakotum ir paprašytum patarimo.
- Ar tau nederėtų pirma pasitarti su taryba, - bandė prieštarauti sūnus.
- Su taryba? Juk žinai kad jie tik gauja kvailių, negalvojančių daugiau apie nieką išskyrus medžioklę, turtus ir moteris? Ne, taryba čia nepadės. Nežinau ar apskritai kas nors gali padėti...
- Gerai, tėve, - pertraukė jį sūnus, ko gero vienintelis turintis tokią teisę. – Aš josiu.
- Tik pasistenk sugrįžti kaip įmanoma greičiau, man gali prireikti tavęs ir čia. – Jis apkabino sūnų savo tvirtomis rankomis palinkėjęs jam sėkmės kelionėje, nusisuko ir sparčiu žingsniu pasileido kaimo link.
- Taip, legendos pildosi, - sušnabždėjo žvilgtelėjęs į skaisčiai baltą Mio...