Rugpjūčio natiurmortas

O, liūdesį bežadi, vėl tu aplankei?
Neklausei laukiamas, nelaukiamas?
Juk būna taip kai
Saulė balzgana gelsvais laukais
Ridenas, nebeužkopia į aukštumas.
Žvilgsniu paglostau sausą žolę,
Ražienų adatos į širdį smaigsto,
O vėjas, obuoliais pakvipęs,
Voratinklį paukuosna įsega
Lyg žaistų.
Drugiai antai, toliau suktinį šoka
Nė motais jiems jų laikinas gyvenimas.
Jau ne jonažolėm laukai papuošti -
Spalvoti nuo sparnų plazdenimo.
Gandrai snapais, gal žirklėm
Pievą kutina,
Nebeporom - pulkais jie mus palieka,
O ilgesys brandus lyg senas sodas,
Aš pasimetus laukime rudens, žiemos
Ar vasaros saulėtos.