Tęsinys (3)

Nenorėjau atmerkti akių. Visą amžinybę išgulėjau užsimerkusi. Iš pradžių bijojau smėlio, besiskverbiančio į akis, po to, Sašos žvilgsnio. Ir dar labiau – to žvilgsnio, kuriuo į jį pažvelgsiu. Todėl tik tįsojau ant ligoninės lovos. Šalia jausdama Sašą: rymo šalia manęs, kartais pirštais perbraukia per mano plaštaką, atsikrenkščia, nervingai patrepsena kojomis. Pašoka pasitikti daktaro. „Viskas gerai. Žinoma, netekote kūdikio, apgailestauju, bet tai ne paskutinė bėda, moteriškė atsigaus ir dar suspėsite“. Skubrūs žingsniai po palatą, švelniai atidaromos ir uždaromos durys. Pagaliau galiu atsikvėpti, tačiau čia atplaukia Turajevo šmėkla ir šį kartą liūdnu, priekaištingu balsu praneša: „Aš tau sakiau. Sakiau, kad nieko gero nebus. Irgi užjaučiu, bet ne tau toks gyvenimas“. Sutinku su ja, iš tikrųjų, kam prieštarauti. Per sena, per daug sukriošusi esu su savo šmėklomis. Ir kūdikio nebegalėsiu... padovanoti tam, kam jo taip reikia. Eik, Saša, nebesugrįžk, tu laisvas.
Tačiau jis sugrįžta, vėl sėdi ir žiūri į mane. Norisi paklausti, kada paskutinįkart miegojai, Saša? Norisi stipriai tave apkabinti ir verkti. Tik, kad mano akys stipriai užmerktos ir sausos.
Nežinau, kiek dar galėjau tai tęsti, tačiau supratau, kad daktaras įtaria, jog nemiegu, todėl ir atsimerkiau.
- Laba diena, ponia. Pagaliau pabudote. Ir gerai atrodote. Išgąsdinote visus, ypač savo vyrą. Tuoj atsikelsite ir galėsite jį pradžiuginti. Beje, gaila, bet...
- Aš žinau, daktare. Dėkui už rūpestį...
- Nėra už ką, Tik prižadėkite, poniute, daugiau jokių žygių vienai į dykumą. Į galvą netelpa, taip apie savęs nesaugoti. O dėl nėštumo... Per daug nesikrimskite, ankstyvas dar buvo. Kitą sykį labiau pasisaugosite...
- Per sena aš jau.
- Visos jūs taip sakot, o paskui ir proanūkių sulaukiat. Ką gi, sėkmės. Einu pas kitus pacientus.
Koridoriuj vėl aidi Sašos žingsniai. Pokalbis su daktaru, tyliai stumtelėdamos durys į mano palatą. Apsimetu miegančia po sunkaus pašnekesio su daktaru. Saša sustoja prie lovos, nubraukia ant veido užkritusią plaukų sruogą, žiūri į mano užmerktas akis. Paskui kažkur išskuba.
Pavakarys. Vėl su daktaru prie mane. Kaipgi jiems turėčiau atrodyti iš viršaus?
- Dar porą kartų buvo atsibudusi šiandien. Pati pavalgė. Nuvargo. Tačiau rytoj iš ryto, garantuoju, galėsite pasišnekėti. O dabar, ir pats, tamsta, marš išsimiegoti!
Daktarui mandagiai atsisveikinus Saša kažką padeda ant mano rankų, kažką nedidelio, apvynioto popieriumi. Taria: “Iki rytojaus“, ir išeina. Palaukiu keletą minučių ir imu tyrinėti man paliktą daiktą. Išvynioju, pigią suvenyrinę dėžutę, tokią, kokias perka turistai Kairo turguje... Nelabai trokštu ją atidaryti.
Viduje žiedas žalia akele ir mažytis lapelis: „Aš visas tavo“.
Saša, Saša...
O laiko aš, vadinasi, turiu iki ryto...