Jos devintas gyvenimas saulei patekėjus

Graiko moteris ir jos susivėlusios katės.
Mažos, sulysusios, išstypusiom nuo karščio kojom
Laipioja serpantinais ir čiobrelius griaužia.
Vanduo šuliny nuseko, liko tik varlės ir žalias
Naivus kaip mėlynas batelis driežas.

Arbūzus ji upėn nardina,
O apelsinus laužo sudžiūvusiom rankom
Juokiasi it pasiutus kai saulė pateka ne į tą pusę.
Graiko moteris neverkia, tik šoka
Juoda suknia apsisukusi.
Medų šaltais pirštais kabina
Ir muilą verda dideliam ąsoty.

Katinai klimpsta į sūrų jogurtą
Ir kniaukia, nes vis dar baltumo neužtenka.
Penkiolika kačių aplimpa jos kojas
Rąžosi ir tyliai pasakoja apie
Juokingą kikilį mėlyna uodega.
- Tokių palei upę būna. - pagalvoja
Ir nubaido moskitus nuo savo vyro rankų.

Pakvimpa balta duona
Apibarstyta sezamu ir mėtomis.
Ji šneka tyliau nei vanduo teka nuo
Jos skruostų lietui lyjant.
Naktimis audeklą audžia
Ilgumo sulig Italija.
Margu kilimu palovį iškloja
Ir pamerkia citrinmedžio šaką
Aplipusią bičių sparneliais ir žiedadulkėm.

Galiausiai įbrenda į ežerą
Plaukus sušukuoja, kojas nuprausia
Panyra iki pusės į ledo šaltumo vandenį
Nuskęsta iki dugno
Kur jos rankas žuvys nubučiuoja.
Būna ten kol oro užtenka
Tada miršta, o kitą vakarą viskas iš naujo.
- Mirti nuobodu, man šokti patinka labiau. – sako ji.

Ji - graiko moteris, o jos katės
Gerves iš kiemo baido.
Kai ji pasens, susisuks į
Juodą vilnos skarą
Pasitiks saulę ir devintą gyvenimą
Uždegs alyvos lemputę
Prieangy ir ims karksėti.
Galiausiai –
Susprogs kaip tie alyvmedžiai palei kelią
žiedais baltais apsipils.

Neprisimins jos nei katės
Nei anyta taškuotu sijonu
Nei išverstakė minotauro kopija.
Tik mažas kikilis snapu
Stuksens į prieangio duris
Primindamas apie jos naivumą.