Tobulos ir moteriškos linijos...
Tu glostai ją savom mintim.
Ilgiesi?
Lauki?
Gal - prakeiki...
Bet vėl iš naujo, vėl - tiki...
Pavogti sapną jos galėtum,
Išplėštum vardą vėjui iš sparnų,
Kurį sudeginti vogtoj aistroj galėtum,
Vardan šiandieną kylančių jausmų...
Tas tobulas ir dieviškas jos veidas...
Jis privertė pavirsti auksine malda.
Jis pavertė gyvenimą į pasaką,
Nesvarbu, kad su liūdna pabaiga...
Tu lauki jos. Ilgiesi. Ir prakeiki...
Išduodi, kad pateisintum tik ją,
Maldoj ir vėjy lauki pažado,
Bet grįžti jau nėra pas ką...