Atsiklaupia metai

Atsiklaupia metai, tie mano arkliai,                 
nors vakar lukšteno dar dangų eikliai               
be galo galulaukėj.
Ne antspaudą – pasagą deda kreivai.
Randais pasirašo mediniai dievai.
Koplytstulpiai nuplaukia.

Sugirgždu ašim – Dievo kraitį vežu.
Dangus nusisuko: neduos avižų
šešėlių šventykloje.
Per meddirbio žodį iš lūpų lipu.
Kur kalės akmuo – stovi pilys kapų
ir žvilgsnį įstiklina.

Ir laukiu, kol kas botagu pamosuos.
Gana avižų, atsikandau šviesos,
žvengimais pritvinkusios.
Man kužda: „Žemai daug saugiau, nei aukštai“.
Todėl ir, matyt, pakeleivių šimtai
išlipo paminkluose.