Tęsinys (2)

Tik kam man reikėjo tų dviejų savaičių? Pati nežinau. Taip pat sėkmingai galėjau prašyti poros dienų ar net valandų. Juk neatidėsi neišvengiamo.
Ką aš turiu prieš Sašą? Nieko. Geras, patikimas, gražus, pasiturintis. Pomėgiai mūsų panašūs. Kasdienybėje nenuobodu. Idealiai tinka tėvo ir vyro vaidmeniui. Man pasisekė.
Todėl aš ir stengiausi: tas pora savaičių leidau stebėdama žmogų, greitai tapsiantį mano sutuoktiniu. Mačiau jo dulkėtą nugarą, palinkusią ant kastuvo, gyslotas rankas, mazgojamas vandens kibire, valingą veido išraišką įsakinėjant darbininkams arabams. Jaučiau pagarbą, jam rodomą. Pavydėjau to džiaugsmingo ir tvirto įsikabinimo į gyvenimą, pulsuojančio iš kiekvienos jo poros. Su juo ir pats tuo gyvenimu užsikrėsdavai.
Aš negalėjau jo nepamilti.
Tačiau aplinkui vis prasklęsdavo įkyrus Boriso Turajevo vaiduoklis. „Aš tavo vienintelis. Tik mane tu .... “ . Suniurdavau, vėl atsiverdavau įsisenėjusiam skausmui ir pažeminui. Kol nenusijuokdavau prisiminusi: „Bet tu jau miręs! ”.
Nesąmonė – mylėti išėjusį taip toli. Ir neįmanoma atsispirti taip akivaizdžiai tiesiamai laimei. Todėl, dar neprabėgus toms dviem savaitėm, suvokiau, kad nebeturiu apie ką galvoti. Tik vienas kelias.
Mėgavausi. Rūstaus Sašos žvilgsnio sušvelnėjimu, užkliuvus už manęs. Tuo dažnu rūpesčiu: „Ar nepavargai? “. Savo besiskleidžiančiu moteriškumu. Kartais atrodė, kad tik to taip ilgai ir laukiau. Nebesitikėjau tapti tokia reikalinga asmeninėje plotmėje... vyrui ir vaikui.
Abejonėmis dėl Sašos nesikankinau, mane kamavo abejonės dėl savęs. Jaučiausi per daug netikėtai užspeista į kampą. Norėjosi pabūti vienai. Todėl, nekreipdama dėmesio į Sašos nerimą, išžygiuodavau į keliavalandines ekspedicijas po Karalių slėnį. Kas galėjo geriau perteikti žmogaus amžinybę ir laikinumą, kurių sankirtoje svajojau rasti žmogaus gyvenimo prasmę?
                                                      ---
Prieš akis atsiveria įspūdingas vaizdas: tos amžinos profilinės figūros didingai sustingusiame ritme. Išraiškingos akys, beveik vienodi veidai, apiblukusios balta, juoda ir ochros spalvos. Virtinė didelių pėdų, lieknų merginų ar moterų, nevystančių jaunų tūkstantmečių senučių, be nuostabos stebinčių mane, 35-metę Mariją Rudzinskaitę-Arakevičienę, greitai tapsiančią – ova, ir galbūt taip pat apsivilksiančią baltą apdarą... ryškiai baltą, tinkantį prie tokių pat, kaip jūsų juodų plaukų...
Staiga freska atsitraukia nuo sienos, išdidžios figūros sujuda, artėja, apsupa mane ir sukasi. Ratu, vis greičiau ir greičiau. Aš centre... O jos vis juda, nebespėju fiksuoti atskirų veidų, pėdų... 
                                                    ---
Gal kada nors pro miglas ir mano profilis išplauks prieš tavo akis. Gal kada nors kokioje nors dvitūkstantmetėje freskoje tu išvysi mane, ilgesingai žvelgiančią į tolį, ten, kur nebėra tavęs... Bet tai įvyks  gal tada, kai jau nebebus ir manęs, ir šių piešinių, ir smėlio, lekiančio į veidą, girgždančio tarp dantų. Gal mudu abu apvyturiuotos figūros – viduje pūva kūnas, maišydamasis su derva... gal tada tu pastebėsi mane ir norėsi ištiesti ranką, paliesti. Tik aš, ko gero, subyrėsiu į dulkęs ar ištišiu dvokiančiais gabalais, o tu pasišlykštėsi.
Borisai...
O mano kūdikis, ar jis taip pat bus apipuvęs gniužulas, išslydęs iš mumijos liekanų. Ne... Aš sprogsiu ir kūdikis išlėks sveikutėlis, nukris į smėlio bangas ir ten saugiai pasislėps. Smėlyje, amžiuose, įkapėse, švelniai užliūliuotas moterų iš freskos lopšinės. Jų laibi pirštai tave paglostys, mažyli, o seniai glamonių nebejautusios krūtys prisipildys gyvybės vandens.
Bet jis nebus tavo, Borisai. Tas kūdikis... Meluočiau, jei sakyčiau, kad jo labai noriu. Meluočiau, jei teigčiau, kad jo visiškai netrokštu. Ir abiem atvejais nusidėčiau.
                                                  ---
Gukis į smėlį, nusidėjėle, ir įsakyk savo širdžiai tylėti, nes pasmirsi kaip paskutinė vergė, kaip žmona, neištikima savo vyrui. Tampykis, traukykis ir stauk bebalse aimana. Tu...
Aš raitausi, negaliu atsistoti, o Arakevičius pila ant manęs rieškučiomis smėlį. Juokdamasis ir riaumodamas: Roždionyj pit – lietat niemožiet. Kartok, suka, kartok. Še, tau, še, užmušiu, pakasiu, kaip šunį...
Staiga girdžiu tik byrantį smėlį. Sunku nuo jo, tačiau jis paslepia tą šlykštų snukį. Anužis, šuo, šakalas, Arakevičius... Pagaliau aš viena.
                                                  ---
- Ji dar gyva! Greičiau! – išgirstu lyg ir Sašos balsą, nors nebesuvokiu, kuria kalba. Nebesvarbu. Nusiraminu.