Dzinkt arba aktualu po savaitgalio

Kartais tikrai verta prisigerti. Sako, kad tuo giriasi tik trylikos metų jaunimas. Tokia nesu… bet tuo ir nesigiriu. Tiesiog sakau, kad kartais prisigerti yra sveika.  Nepropaguoju… Esu prieš rūkymą, prieš alkoholį, prieš narkotikus, prieš viską, už ką nors vienas žmogus yra “už”. Noriu būti kitokia ir gyventi ne pagal taisykles, kurias sugalvojo kažin kas (juk nepasitiki kiekvienu nepažįstamu žmogumi?). Kai kiti rūkė (įdomu, kas jiem parodė pavyzdį?), aš to nedariau, bet ne dėl to, kad “geros” mergaitės nerūko. Tas “sveikas” noras nerūkyti visai ne dėl to, kad esi pavyzdingo elgesio ar nepriekaištingo auklėjimo (nors tėvai būtų pamaloninti). Juk taip smagu “maudytis” aplinkinių dėmesyje. Visiems iškart kyla milijonas klausimų: kodėl nesielgi kaip kiti, kodėl nedarai to, ką daro kiti, kodėl esi kitokia, kodėl nenori būti su jais išvien ir tūkstantis kitų “kodėl? ”. Būdama geros nuotaikos (tas būna, kai nori “pasirodyti” ir išsiskirti iš minios), džiaugdamasi sulauktu dėmesiu, pradedi savo pasirodymą, aiškindama kaip tą (ar aną) daryti yra negerai. Žodžiu, tik ir lauki nesulauki, kol visi pradės tau prieštarauti, su tavimi šnekėti ir diskutuoti ta tema. Nors ne… visai nesvarbu ta ar kitokia tema. Tema čia išvis ne prie ko… Argi paukščiui (taip taip, tai apie tave, balta varna, aš dabar ir kalbu) rūpi kokius klausimus nagrinėti ir ką aptarinėti? Vis tiek bus ne taip, kaip visi to nori. Tavo tikslas jau pasiektas – visas dėmesys į tave (nepakartojamas jausmas), tad jau gali skleisti sparnus ir išskristi, juk tik tiek ir norėjai: pasijusti dėmesio centre, pabūti kompanijos siela ir, svarbiausia, pasirodyti kitokia… Tačiau “sveiko” noro turi būti “sveika” dozė. Ar nebijai, kad tai gali kitiems nepatikti? Ar nepagalvojai, kad kiti tavęs gali nesuprasti ir “nurašyti”? Juk baisu likti vienam? Sakai ne?! Vadinasi, niekada nesi buvęs tokioje situacijoje. Patikėk, ta baimė tikrai “sveika” ir ne be pagrindo. Nelinkiu (jei net būtum mano priešas) atsidurti tokioje šlykščioje situacijoje. O jei manai, kad tik kitiem gali taip atsitikti, tai galiu nuraminti – aš irgi taip galvojau. Vis tiek netiki, jog  tai bjauru? Ką gi, gal tada ir verta įklimpt viena koja į tą š… (mes gi mokomės tik iš savo klaidų) … bet tik trumpam, nes tas š… tikrai smirda. Dažniausiai žmonės nevertina to, ką turi. Atrodo, kad kitaip ir būti negali, nes jie verti daug daugiau negu jie turi…. Tačiau, kai kažką prarandi (pasitikėjimą, draugą) ar pameti (net paprasčiausią laiškutį, kurį saugojai 10 metų), pradedi suvokti, kaip tas tau daug reiškė… Sakyčiau, kad vieną kartą (tikiuosi, pasimokysi iš to vieno) patirti visą tai savo kailiu tik į naudą… Ne, nesu mazochistė, kuri džiaugiasi kiekvienu stipresniu likimo smūgiu. Taip nėra… Bet juk nepasitikime kitais, nekreipiame dėmesio į tai, ką jie sako… Kitąkart (po to, kai pajusi tą nemalonų kvapą), pagalvosi prieš iškrečiant  eilinę nesąmonę savo draugui ar prieš padarant meškos paslaugą kaimynui, susimąstysi pieš išgeriant litrą, laipsnių turinčio skysčio…

2004 10 04