Naktimis mes nepratę gailėtis.
Tykūs glaudžiamės - virpa žiogai,
prie tvorų įbestų palei klėtį.
Kaip rugpjūčio neteisti už tai?
Naktimis mes pasiutiškai drąsūs.
Lyg pulsuojanti laužo skala
sunkias smilkiniu priešaušrių rasos,
o ar būna tamsos ne gana?
Naktimis mūsų niekas nesergsti.
Atlapotais paširdžių skvernais -
pasiryžę it žvakės sudegti
už žvaigždžių porcelianą mainais.