Anomelija

Keturiolikos dar neturėjau krūtų. Buvau kaip berniukas- lygus. Kai kitos mano amžiaus mergaitės per aptemptus marškinėlius demonstravo atsikišusias krūtis, aš, šnirpšdama ir rydama snarglius, rašiau į dienoraštį:
„O man? Kodėl kodėl kodėl? Kodėl man neauga? “
Nueidavau prie upelio –verkdavau, į parduotuvę- verkdavau, visur kur tik benueičiau- verkdavau ir verkdavau.
Paskui, prieš penkioliktąjį mano gimtadienį, kažkas paklausė:
Kodėl tu, mergaite, verki? Geriau neklauskit, - nežinia kam atsakiau ir jau daugiau dėl neaugančių krūtų neverkiau.
Bet nuo tos dienos mano tarpkojy pradėjo kilti kažkokie gumbeliai.
Juos spaudžiant nei inkštiras, a nei joks kitas gaivalas neištryško, tad pamaniau, kad sergu vėžiu, nes su kiekviena diena tie gumbeliai vis didėjo ir didėjo. Bet kai ant gumbelių pasirodė speneliai, aš supratau, kad tai krūtys. Mano tarpkojy krūtys!
Nė aprašinėti nereikia, kaip tuomet jaučiausi! Lyg kokie kiaušai –krūtys! Ten kur jos turėtų būti –lyguma, o ten kur jų visiškai nereikia- štai tau!
Niekam apie tai nepasakojau- nei tėvams, nei geriausiai draugei, nei daktarui. Kodėl niekam nesakiau? Net šiandien nežinau- turbūt bijojau kam nors prasitarti, maniau, kad ši nesmagi gamtos išdaiga savaime pranyks.
Bet kur tau –mane greičiau pakvietė į pasimatymą, nei ši anomalija pranyko.

Jis buvo dvyliktokas. Per mokyklos diskoteką pašokdino, paskui kitą dieną jau skambino. Ar noriu su juo nueiti į kiną? Noriu. Ir nuėjau. Jau per pirmą bendrą mūsų kiną išdrįso lyg ir netyčiom paliesti mano pirštus. Per antrą  – jau turėjo manuosius savo šlapiame delne. Per trečią – jo pirštai perduodami jo viso kūno drebulį slinko mano koja.... link mano krūtų. Bet čia aš jį ir sustabdžiau. Ne todėl, kad nenorėjau, bet tiesiog išsigandau, kad ko negero nepagalvotų.
Per ketvirtą, penktą – jau pati maigiau jo pirštus, jau pati uždėjau ranką ten kur priklauso. Kad tik jis užsimirštų, tik, kad jis apie savo siekį negalvotų.
Bet kur tau, - per „Skrydį virš gegutės lizdo“ (gerai prisimenu- tai buvo šeštas mūsų bendras filmas),  indėnui daužiant langą, jis, be jokio išankstinio paruošiamojo proceso -iškart griebė man už tarpkojo .. ir apalpo. 
Atgavo amą jau bėgant titrams. Kur aš, - paklausė. Čia, su manim, „Skrydis virš gegutės.. “ jau baigėsi.
Paskui aš jo paklausiau ar dar nori mane liesti? Atleisk, - atsakė. Kodėl?  Ką ten turi, - pirštu bedė į mano slapčiausią vietą. Teko jam viską papasakoti.
Ir parodyti. Smalsiai viską apžiūrėjęs, palietė manąsias krūtis ir atvėrė visas duris. Į mane. Į mano nekaltybę. Po pirmo karto buvo dar daug daug kartų . Paskui aš išdrįsau nueiti pas daktarą. Mane išoperavo- krūtis iš tarpkojo nukėlė ir prisiuvo ten kur jos ir turėjo būti.
Tapau tokia kaip ir kitos. Ir jam nereikalinga.
Po operacijos mano draugas manęs daugiau nelietė. Išsiskyrėme. Jis ir aš susiradome po kitą. Jis- draugą su dideliais kiaušais, aš- tiesiog draugą, kurį myliu ir kurio kiaušų dydis man visai nesvarbus.