Varijuojantis į fiziką

Mažyčiam paveikslėlyje
sustingusi laiko idilė
ir laikrodis,
sustojęs
nes pieštas
Saulėtą vasaros popietę,
greičiau jau ankstyvo rudens
kai saulė nušviečia -
matau
geltonus nuo amžiaus laukus,
miškų horizonte
paskendus svajonė
Gulėti prie ežero,
ošiant pušims,
girdėti kaip tėvas
užmeta meškerę
ir jausti,
kad laikas sustoja.
Nes gera, kai tavo
temporalinė projekcija
artėja į nulį
o tu - begalybėn
paklaikusiom akim
priekaištaudamas žiūri
Einšteinas
(Staiga -neįtemą- jam tėški
multiverso teoriją
ir jis spjaudos
-“Prakeiktas Šriodingeris! ”)
Nes stovint savam
vyksmų horizonte
per vieną epsiloną
nuo juodosios skylės
gravitacinio centro,
tik vieną žingsnį
nuo egzistencijos vartų.
...
nurimsti.
Įkvėpęs giliai,
pasižiūri į laikrodį.
Be penkiolikos šešios.
Bet laikrodis stovi.
Ant sienos.
Jis pieštas.