Tu šiandien buvai pastebėtas

Tu šiandien buvai pastebėtas, nužiūrėtas, pamatytas, išspoksotas. Bet tik tiek. Toliau vilksi savo purvinus nagus. Tu būsi atpažintas. Identifikuotas be magnetinės kortelės. Durys neatsidarys, kūnai atskils vienas nuo kito ir nuplevens tolyn. Tu eisi drąsiai, žiūrėsi drąsiai. Todėl pargriūsi ir toliau pėduosi raudonai. Tu neturi nešiojamo radijo imtuvo ir niekas tau jo nepaskolins. Taigi nežinosi kaip pavojinga dabar skristi. Šiaip ar taip vis tiek nebandysi, nes šliaužti gera. Atsimeni, tu vieną kart buvai pakilęs. Atrodei kaip Boeng‘as. Tik mažesnis, apvalesnis, kitos spalvos, lengvesnis... Greitai smigai. Turėjai sau prisipažinti, kad smūgis į žaliuojančią pievą svaigina daug labiau nei aukštis.

Tu šiandien buvai susektas. Pėdas mėtei zigzagais. Dešinėj – raudona, kairėj – raudona. Radijas tuo metu ošė: „Kenkėjai likit urvuose, jei norit būti pagauti vėliau“. Tu negirdėjai. Cakt cakt cakt. Tu negirdėjai.

Bandei kada nors išgirst kaip juda ore dulkė? Ne, ne. Kaip trinasi atomai teliūskuojančiame vandeny? Kaip asfaltas siurbia kraują? Kaip vabalas ropoja? Su tavimi kaip su protingu pirmą kartą kalba. Ir klauso pirmą kartą. O tu tylus, lyg vaistų apsirijęs. Išnaudotojau, ant lapelio tavo maldą surašė. Spausdintinėm raidėm. Kad atsivertų tau trečia akis pakaušy. Pašoks ir šokį – lietus išverks tau lęšį.

Molekulės sproginėjo. Tolumoje aidėjo minties šuolis. Tavęs beveik nesimatė, kai vienai ausiai pradėjo vaidentis du dalykai Pirma, jai tartum pasigirdo, kad ląstelės čirškia ant asfalto. Antra, čirškimas virto žodžiais. (Atsakingai pareiškiu – tu jai (tai ausiai) neišsimokėsi).

„Aš esu mažulytis. Ir mane mindys, mindys, mindys. “

Tu tapai guma, kurios niekas nekramtė. Nespjovė. Rankose nelaikė. Laukei savo bato. Vėliau tapai kamuoliu gavai progą pasitrankyt ir paskraidyt. Kai bandei išgirst kaip trinasi atomai teliūskuojančiame vonios vandenyje, buvai guminis ančiukas. Tu taip ištreniravai ausis, kad šlapias berniukas tarė: „ Klausyk, žvirbli, kaip čiulba lakštingalos. “