Įdreskiu –
byra žemėn dulkės
pilnos panagės pilnaties
blizga it veidrodis ne tą veidą išvydęs
ir taip gera džiaugiuosi
nakties žvėris piktai inkščia tuščiam inkile
poruojasi vorai jazmino krūme
nesiekdami kojomis dangaus
pažeme minoras plaukia
lyg žaltys obuolį
siūlo save tik už vieną ašarą
tik už sūrumą –
ir taip gera
ką tik panages pas aš o ka radau, o gal pas ką nors kitą. panagynas su pilnatimi, gazelėmis, dar kaži kuo. mada aršiau prigimties. kai skaitau nuo "nakties žvėris" noriu duoti 5, kai nuo pradžių - 4.
No gera gera, pakalbiesem tad, ka nuori. "pilnos panagės" - ta metafuora jau yr spiejusi apsivartuotė, nesakau, ka bluoga, bet nestebėnonti. Pati pati pradė monėi laba patėka, bet kai bandiau į luogika patalpintė, neišejė. Galvuojau, ka įdreski į dongu ėr praded lytė, bet taigi pėlnatis, - reišk giedra, dar kelės variacėjės pamiegėnau, bet ryšė neradau, gal aš pats kalts. Tuoliau nelaba patėka va tas: "nakties žvėris piktai inkščia tuščiam inkile", jeigo inkėls tošts, tad kap tėn kas nuors gal inkštė? Gal būtom užtekė ėr tep: nakties žvėris inkščia inkile, bet če tik tarp kėtkuo. Vuorioka ėrgi laba patėka, tep smage, bet kudie "nesiekdami kojomis dangaus"? Gal tudie, kad nenuorieje rašytė: nesiekdami kojomis žemės, bet pagalvuoje, ka per daug banale ėr apverte aukštyn kuojuom? Mon tuos ašaras vėsai gera, tik pati pati paskotėnė eilutė nereikalinga net, mona manymo. Bėndros vaizds eilieraštė monėi patėka, kai nesigėlėni, apem poikos naktėnės paslaptėis jausmos, tai yr dėdėlis pliusos, daviau tris so pliuso, bet nusprūda mygtoks ėr daviau ketverta so minosioko, vėsai šaune.
džiaugiuosi sunku suprasti kuo džiaugiamasi, be to žodžiai "ir taip gera" taip pat gali būti džiaugsmo atspindys.
piktai eilutė tampa per daug klampi, tačiau pašalinus viena žodeli ji tampa legvesnė.
Man kaip ir Vargai dėl "plauke" neaišku.
Kas tas "vieno". Gal vieną ašarą? (galima apseiti ir be vieno). Įklimpau pabaigoje.