Rašyk
Eilės (72584)
Fantastika (2173)
Esė (1694)
Proza (10239)
Vaikams (2468)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 79 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Hario Lamborno pėdsakais

Ar Jūs ką nors supratote? Tikiuosi, kad nelabai, nes aš taip pat beveik nieko nesupratau. Žinojau, kad į Verdę ateina kažkoks Lambornas, grodamas tiek fleita, tiek jos besiklausančių sielomis. Kas jis ir iš kur – neturėjau nė menkiausio supratimo. Nežinojau, kam jam reikia tų dvylikos zombių grupės ir kur jis juos išsiveda. Ponia Hor mirė nepabaigusi savo keistos istorijos, o Merė kol kas nepajėgė jos papasakoti.

Mano buvę bendrakeleiviai paskubėjo kuo greičiau išvažiuoti smėlynų diližanu iš niūrių nuotaikų apimtos Verdės. Saulė tą dieną nesiliovė kepinusi, senės Hor lavonas greitai ėmė švinkti ir jį suskubo pašalinti nuo kelio. Aš palikau nusiminusią Merę dabar jau jos nuosavoje vyninėje ir stengiausi padėti stambuoliui vyrui dideliais kumščiais, stengdamasis kuo daugiau išgirsti apie keistąjį svečią ir jo dvyliką apaštalų – taip zombius vadino vietiniai.
Stambuolio vardas buvo Kelis ir jis pasirodė beesąs dar smarkesnis keliautojas negu aš.
Gimęs Amerikoje ir kurį laiką pasivaidijęs su tenykščiais aborigenais, jis neužtruko perplaukti Atlantą į šiuos krantus. Deja, pakeliui užklupusios audros fregatą privertė kaitalioti kryptis ir galų gale ji prisišvartavo ne Ispanijoje, kaip buvo sumanyta iš pradžių, o Afrikos pakrantėje. Apie savo žygius pakeliui į Verdę Kelis man niekada vėliau taip ir nepapasakojo, todėl aš nieko negaliu papasakoti ir Jums. Nebent suteiksiu tuščią viltį, kad tos mįslingos kelionės buvo pakankamai niūrios ir sunkios, jeigu Kelis apie jas taip nė karto ir nepravėrė burnos.
Tuo metu jis paprašė kažkokio senio iškasti kapo duobę netoli senojo forto. Toje duobėje ir palaidojome senę Hor, dar spėję jos kūną paslėpti kukliame karste. Merė šiose skubiose laidotuvėse kažkodėl nedalyvavo.
Štai tokia buvo mano pirmoji pažintis su Verde.
Vakare, gulėdamas savo lovoje ir žiūrėdamas į vorą, ramiai besisupantį savo tankiuose tinkluose, saugiai nupintuose palubėje, aš niekaip negalėjau iš galvos išmesti pavidalo, tą vakarą užvaldžiusio protą – juodu apsiaustu apsivilkusios žmogystos, paslėpusios veidą neperžvelgiamoje tamsoje, po susiraukšlėjusiu gobtuvu. Ir iki prasidedant neramiam miegui, iš tos tamsos mane įkyriai persekiojo nematomų akių nemalonus žvilgsnis...

--[]--

Iš ryto, vos spėjęs papusryčiauti, aš nuėjau pasižiūrėti, kaip laikosi jaunoji šeimininkė. Gyvenvietėje buvo labai tylu, žmonės atrodė vangūs, aptingę. Iš jų veidų dingo baimės šešėliai, tik neaišku, ar ilgam.
Hor užeigoje svečiavosi du vyrai. Vienas iš jų buvo Kelis, kito – gerokai pagyvenusio senioko ereliška nosimi ir įspūdinga skrybėle - aš dar nebuvau matęs. Susėdę prie vieno staliuko jie gurkšnojo romą ir apie kažką tyliai šnekėjosi. Kelis tik kažką tyliai suburbėjo į mano pasisveikinimą, nepažįstamasis atsisuko, nudelbė mane abejingu žvilgsniu ir abu toliau tęsė savo diskusiją.
- Jums jau geriau? - paklausiau Merės, kuri, šiek tiek išblyškusi po tikriausiai bemiegės nakties, mentele gramdė nuo baro paviršiaus vaško likučius. Ji linktelėjo, pabandė nusišypsoti, bet šypsena buvo tokia nevykusi, kad netrukus liovėsi.
- Norėsi ko nors išgerti?
- Ar dar turi to paties vyno? - pasiteiravau, iš karto prisiderindamas prie jos familiaraus tono. Gyvenvietė nedidelė, čia tikriausiai visi vienas kitą tujina.
- Yra, - Merė nusišypsojo daug nuoširdžiau, tikriausiai dėl to, kad išvadavau ją nuo būtinybės laikytis mandagumo vingrybių, - Tuoj atnešiu.
Tuščių vietų buvo daugiau nei reikia, tačiau aš tyčia įsitaisiau prie stalelio, kurio kaimynystėje vyko negarsios Kelio ir senio diskusijos. Išsitraukiau savo užrašų knygelę, pieštuką ir pabandžiau aprašyti vakarykščios dienos keistenybes, tačiau kažkodėl tam neturėjau daug nuotaikos, o netrukus nuskambėję senio su vanagiška nosimi žodžiai mane visiškai atitraukė nuo šio užsiėmimo.
- Aš su tavimi nesiginčysiu, nes tu dar per mažai matei, - sausu balsu ištarė jis Keliui. - Savo akimis mačiau tą vietą, kur pasidarbavo pirmieji medžiotojai.
- Tai sakai, žvėrys ten neužsuka? Gal iš tikro kalnai tokie beverčiai?
- Ne. Kalnuose žvėrių žymiai daugiau, nei jų užklysta į slėnį. Jie ten turi tokį ežerėlį prie krioklio. Iš to ežerėlio išteka anas siauras upelis, kuris už mylios nuo čia įteka į Teršetą. Tas pats, kur tu norėjai pastatyti tiltelį...
- Supratau. Na, ir?...
- Būtum matęs, kiek prie to ežerėlio susirenka vidurdienį visokių padarų vandens paragauti! Kaip manai, kur aš užvakar nudėjau tuos du leopardus?
- Kokio velnio tu užvakar traukei į kalnus? - piktai suniurzgė Kelis- Gyventi nusibodo? Visi čia tik ir laukia to išperos su dūda, vos gyvi iš baimės...
- Nesikarščiuok, Keli, nereikia. Viskas ten buvo gerai. Nesutikau nei vieno apaštalo, tik parako pritrūkau, kad daugiau kailių padžiaučiau. Be to, aš medyje sėdėjau, o ten ne bet kurio apaštalo nosiai užsiropšti. Ką manai, gal pabandykime ten pamedžioti dviese?
- Aš ne beprotis. Man užtenka spąstų savanoje, kad užsidirbčiau ramiam gyvenimui kur nors toliau nuo čia.
- Na žinai... - prunkštelėjo skrybėliuotasis. - Kada pasidarei toks atsargus? Juk anksčiau ir pats braidžiojai po tas vietas.
- Braidžiojau. - Linktelėjo Kelis. - Tada dar kvailas buvau per visą pilvą ir Karolinos nemylėjau taip smarkiai, kaip dabar.
Abu pritilo, nes girgžtelėjo durys ir pasirodė Merė su buteliu rankose, kurį kruopščiai valė pilku skudurėliu. Pastvėrusi iš po baro vieną taurę, ji atnešė ją man.
- Gal tau atnešti žvakių? - susirūpino, išvydusi popierius ant stalo. Man linktelėjus, ji nuėjo paimti žvakidės, o aš tuo metu atidariau butelį ir prisipyliau pusę taurės.
- Tai kaip ten su ta vieta? - išgirdau Kelio balsą. - Manai, apaštalai ateina iš ten?
- Aš žinau, kad jie ateina iš ten, - reikšmingu balsu ištarė skrybėliuotasis. - Aš girdėjau jį, grojantį fleita.
- Toje vietoje?! Tu jį matei?
Girgžtelėjo abiejų kėdės, vėl nutilo balsai, nes Merė pastatė ant mano staliuko žvakidę ir pagaliuku uždegė visas keturias žvakes.
- Tikiuosi, dabar bus daug patogiau.
- Ačiū, - nusišypsojau jai.
Vynas buvo labai gardus, o pašnekovai šalia aiškiai nekantravo laukdami, kol Merė nutols kiek tolėliau nuo jų. Tačiau šeimininkė dar sugalvojo nueiti prie jų stalelio pasiteirauti, ar jie dar ko nors norės. Tada Kelis neramiai susižvalgė su skrybėliuotuoju ir, mano didžiam nusivylimui, išsitraukė piniginę. Susimokėję jie išėjo iš vyninės. Vidun dar įsmuko berniūkštis, Merės brolis. Jis nubėgo į virtuvę, patriukšmavo prie puodų ir netrukus išbėgo, pasičiupęs duonos gabalą.
- Ką tu rašai? - susidomėjo Merė, nešdama link baro Kelio ir nepažįstamojo paliktas taures.
- Dienoraštį, prisiminimus... Kažką tokio. Paprastai tai vadiname keliautojo užrašais.
- Ir kam tau jie?
- Kad prisiminčiau. Neužrašyti prisiminimai lengviau išeina.
Merė pastatė taures, butelį nuleido ant grindų ir pastūmė po baru. Jos veidas buvo bejausmis.
- Verdės įvykių kartais geriau visai neprisiminti, - pareiškė ji liūdnu balsu.
- Visi įvykiai verti, kad juos kas nors prisimintų, - paprieštaravau.
Ji pasižiūrėjo į mane liūdnomis akimis, tada paėmė tą patį pilką skudurėlį ir pradėjo valyti barą.
Aš pabandžiau parašyti porą eilučių apie fleitininką, bet netrukus įsitikinau, kiek nedaug žinau apie jį. Padėjau pieštuką ir pirmą kartą padariau kvailystę – tikriausiai buvau pernelyg užsimiršęs:
- Mere, o kaip Lambornas tapo fleitininku? Ir kodėl jis tapo fleitininku? Kuo daugiau galvoju apie tai, tuo didesnė skylė atsiveria mano žiniose. Tu žinai...
- Gana! - nutraukė mane mergina gana piktai. - Nebenoriu nieko girdėti apie jokius fleitininkus! Visi čia tik ir šnabžda apie jį! Kur surasti, kaip nudobti... O man bloga nuo jo! Nebėra Verdėje jokios kitos temos, tik Lambornas ir jo apaštalai!
- Atsiprašau, Mere. Aš užsimiršau.
Ji kiek pasvyravo, tada apsisuko ir dingo virtuvėje. Kurį laiką iš ten girdėjau neįprastai garsiai trinksinčius indus. Apsunkusia širdimi išgėriau taurę, susirinkau savo popierius ir išėjau, palikęs ant stalo pinigus.

Buvau labai smalsus. Mano gyslose virė jaunas kraujas ir aš troškau nuotykių, tačiau įvykiai Sičko Verdėje lėkė žaibo greičiu, palikdami paskui save tik keistas mįsles. Aš troškau išsiaiškinti viską apie paslaptingąjį fleitininką ir keistuosius „apaštalus“, tačiau, regis, niekas nenorėjo su manimi pasidalinti šiomis žiniomis.
Traukti į kalnus?
Senė Hor pakankamai aiškiai išsitarė – tik ne į kalnus. Ir dar aš mačiau jos sūnų, kuris nužudė savo motiną net nesusimąstydamas apie tai. Vien pagalvojus apie galimybę kalnuose susitikti tokį, visos fantazijos dingo.
Aš lėtai žingsniavau Teršeto krantu, grožėdamasis apylinke ir jausdamas vis labiau kaistantį pakaušį. Saulė čia svilino pragariškai. Pagalvojau, kad būtų visai neblogai išsimaudyti upėje, bet prisiminiau, kokioje vietoje esu ir atsisakiau šios minties. Čia lengvai galėjau tapti krokodilų maistu.
Staiga upės vandenų paviršiumi lengvai nustrykčiojo mažas akmenukas. Atsimušinėdamas į vandenį, jis nulėkė gerus aštuoniasdešimt pėdų ir pranyko srovėje.
Merės broliukas sėdėjo ant rąsto, medžio lapijos pavėsyje, prisikrovęs prieš save tokių akmenėlių visą krūvą ir pasimėgaudamas stebėjo, kaip sklaidosi sudrumstų vandenų ratilai. Po kelių akimirkų jis pasiekė dar vieną akmenuką ir užsimojo kitam metimui.
Šis buvo nelabai vykęs. Akmenėlis atsimušė nuo vandens vos tris kartus ir pradingo iš akių. Vaikis kažką suburbuliavo panosėje ir griebė dar vieną.
Šis metimas buvo geresnis už pastarąjį, bet prastesnis už pirmąjį. Tikriausiai akmenėlis buvo nepakankamai plokščias, nes vaikis jėgų turėjo pakankamai.
- Galiu ir aš vieną? - paklausiau priėjęs.
Berniukas nužvelgė mane nepatikliu žvilgsniu, pasilenkęs rausėsi akmenų krūvoje, kol galop ištraukė vieną, tikriausiai ne patį tinkamiausią metimui.
- Pabandyk su šituo.
Nelabai draugiškas buvo jo tonas, bet aš neabejojau, kad sugebėsiu ištaisyti tai. Vaikiai visada yra nepatiklūs, kol neužsitarnauji jų pagarbos.
Todėl aš užsimojau ir paleidau akmenuką skrieti tiesiai į vandenį. Jis pliumptelėjo vieną vienintelį kartą ir nugrimzdo į dugną, palikęs po savęs aibę ratilų.
- Ne kas... - burbtelėjo vaikis.
- Tikrai. Galima dar vieną?
Šį kartą jis davė man patogesnį, kurį aš vėl bet kaip nusviedžiau. Berniokas išsiviepė ir plekštelėjo liežuviu:
- Tau turbūt šiandien nesiseka.
- Dabar tu bandyk, - paraginau.
Jis greitai paėmė nediduką, plokščią akmenėlį ir paleido jį lėkti vandens paviršiumi, garsiai skaičiuodamas, kiek kartų jis atsimuša:
- Vienas, du, trys, keturi... penki, šeši... 
Šeši. Va, matai? Tu galėtum šitaip?
Aš vos nenusijuokiau iš tokio jo tono, bet susitvardžiau ir truputį luktelėjau, galvodamas, bei sekdamas akimis plintančius naujus ratilus. Vaikis prašyte prašėsi pamokomas.
- Aš tave aplenksiu, - pasakiau jam ir apsidairiau pakrantėje, ar nesimato kur nors daugiau nugludintų akmenėlių.
Jų buvo. Skubiai prisirinkau pilną kišenę, paėmiau vieną svaresnį į delną ir užsimojau. Šis mano metimas turėjo išeiti kaip reikiant, todėl prisitaikiau kruopščiai.
Kai galų gale akmenėlis džiaugsmingai nuliuoksėjo per bangas, vaikis pašoko nuo žemės ir labai nepatikliai nužvelgė mane.
- Tu ir anksčiau mokėjai, ar ne?
- Ką tik išmokau! - pasipiktinau. - Tu tik pavydi, kad aš tave aplenkiau...
Jaunasis Horas čiupo akmenėlį iš savo krūvelės. Bet jo metimas nebuvo sėkmingas – po penkių liuoktelėjimų akmuo nugrimzdo, priversdamas vaikį prikąsti apatinę lūpą.
- Ar tu čia turi daugiau draugų? - paklausiau, krapštydamas iš kišenės antrą savo akmenuką.
- Turiu vieną. Bet jis dabar serga ir guli lovoje, todėl man nėra su kuo žaisti... Ir žinai, aš netikiu, kad tu ką tik išmokai akmenis svaidyti, - subambėjo jis, suskaičiavęs mano akmenuko aštuonis šuoliukus.
- Sunkiai serga?
- Ernis labai mažai valgo ir labai daug guli. Man atrodo, jų namuose gyvena vaiduoklis, kuris siurbia iš jo gyvybę.

Pažįstamos pasakos... Kiek tokių aš vaikystėje buvau prisigalvojęs! Vaiduokliai mums gyveno vos ne už kiekvieno kampo, o siaurų skersgatvių senės, suodinos nuo amžinai rūkstančių kaminų, man ir mano draugams buvo panašios į piktus gnomus, kurie vaikosi mažus vaikus savo kvartaluose ir po to nugraužia jiems kojas – kad taip greitai nebėgiotų.
- Esu tikras, kad nėra ten jokio vaiduoklio, - pasakiau Horui.
- Iš kur žinai? - berniukas užsimojo ir sviedė akmenį. - Tu juk čia visai neseniai. Tu nieko nežinai.
- Na taip. Bet aš žinau, jog vaiduokliai dažniausiai gyvena senose, apleistose kapinėse arba upių pakrantėse, kur drumzlinas vanduo.
Horas staigiai pažvelgė į vandenį ir susikūprino, nes šiaip visi Teršeto vandenys buvo drumzlini – ne tik pakrantėje.
- Dar jie mėgsta lankytis namuose, kuriuose išimti langai, - melavau nemirksėdamas. - Juk tavo namuose visi langai vietoje, ar ne?
- Visi jie vietoje... - atsiliepė jis suirzęs ir pažvelgė į saulę. Aš sugraibiau savo laikrodžio grandinėlę ir skubiai žvilgtelėjau – artinosi vienuolikta valanda.
Pakėlęs dar vieną akmenuką, nusviedžiau jį per Teršeto bangas ir atsisukau į vaikį.
- O kuo tu vardu?
- Kam tau mano vardas? - nepatikliai paklausė.
- Ką tik prisiminiau, kad vaiduokliai kartais lankosi tuose namuose, kurių gyventojai turi tam tikrus senovinius vardus. Štai, mane vadina Benediktu. Trumpiau - Benu. Mano vardas yra senas, todėl aš ir esu keliautojas. Kad nesėdėčiau vienuose namuose ir nepriveisčiau juose vaiduoklių.
Vaikis paskersavo į  mane, pamiršęs apie savo akmenukus, kažką įtemptai galvojo.
Saulę uždengė menki debesėliai – retenybė šiuose kraštuose ir šiuo metų laiku. Iš karto paliko maloniai vėsu, netgi slėnio gamta persidažė kitomis spalvomis. Plati savana, priaugusi tankių miškelių guotų, akimirkai pasirodė nepaprastai žavi ir viliojanti, ir aš pasijutau tarsi tas pirmasis medžiotojas, kuris pasakė savo sėbrams, jog pastatys čia savo namą.
- Timas.
- A... ką? - atsitokėjau.
- Mano vardas Timas. Ar jis senovinis?
Bene išgąsdinau jį?..
Šiek tiek nepatogiai pasijutau – visgi apgaudinėti nemėgau.
- Ne, jis nėra senovinis.
Berniukas mokasinu žarstė pakrantės akmenėlius, žiūrėdamas kažkur į horizontą ir kažką turbūt svarstydamas. Greičiausiai apie vaiduoklius. Arba apie tai, kad jo draugas serga ne dėl jų, o dėl kažkokios kitos priežasties.
- Kur tu vakar vakare buvai dingęs, Timai? - pasmalsavau. - Kažkaip ilgai tavęs nebuvo.
Jis pažvelgė į mane prisimerkęs.
- Tai paslaptis.
- Ar labai didelė?
- Taip, tai labai didelė paslaptis, - rimtai palinksėjo, kad vos nesusijuokiau. - Ar moki saugoti paslaptis?
- Be abejo.
- O jeigu aš tau pasakysiu, ar prisieksi neišduosi mano sesei?
Turbūt mažasis Timas labai norėjo išsipasakoti, jeigu savo paslaptį man bruko vos ne per jėgą. Todėl aš prisiekiau neišduoti jo paslapties, net jeigu vaiduokliai mane kankins. Regis, tokia priesaika vaikis liko labai patenkintas. Jis apsidairė, ar nieko aplinkui nėra ir tada labai tyliai pašnibždėjo man į ausį:
- Aš vakar sekiau fleitininką!

Nustebęs net pamiršau atsitiesti. Pasukau galvą ir įsmeigiau akis į vaikį. O tada atsisėdau ant žemės.
- Tu nebijojai?
Timas papurtė galvą.
- Ar toli jį sekei?
- Iki pat kalno pradžios, kur takas suka į šalį... Tu prisiekei, kad nieko nesakysi Merei! - priminė jis.
- Nesakysiu, nebijok. - Paskubėjau nuraminti Timą. - Bet tu drąsuolis. Visi išsilakstė, o tu jį sekei...
- Aš norėjau pamatyti, kur jie slepiasi. Bet nespėjau, - sušnabždėjo Timas. - Prie kalno fleitininkas nustojo groti, o tada jo apaštalai išsibėgiojo į šalis. Toliau jis į kalną nuėjo vienas. Ėjo lyg kokia beždžionė. Ar esi matęs, kaip beždžionės vaikšto?
- Ir kaip jos vaikšto?
Timas kiek atsitraukė, atsitūpė, įrėmė krumplius į žemę ir ėmė kraipytis, tarsi būtų kokia maža šimpanzė. Aš jau buvau prisižiūrėjęs beždžionių Džiboute, todėl Timas neparodė nieko naujo.
Tačiau aš pabandžiau jo vietoje pamatyti fleitininką ir pasijutau kažkaip nejaukiai. Paveikslas išėjo labai jau gluminantis.
- Kodėl jis taip keistai vaikščiojo? - nesupratau. - Nejaugi fleitininkas yra beždžionė?
- Ne, - nusijuokė Timas. - Fleitininkas yra Haris Lambornas.
- O kas tas Haris Lambornas?
Jutau, jog artėju prie svarbiausios paslapties. Galbūt netgi ne prie mistiško padaro, o tiesiog išprotėjusio žmogaus, sužinojusio kažkokią gamtos paslaptį. Antraip kam fleitininkui prie žmonių vaikščioti kaip žmogui, o miške - kaip beždžionei? Kam toks maskaradas?
- Jis buvo Verdės meras, - pasakė Timas. - Taip pat Ernio tėtis.
Tai buvo visai ne toks atsakymas, kokio tikėjausi. Maniau, Timas prasitars apie kokį medžiotoją, galbūt kareivį...
- O kaip jis tapo fleitininku?
Timas nusuko žvilgsnį į upę ir kurį laiką tarsi kaupė jėgas atsakymui.
- Tu juk žinai, tiesa?
- Aš žinau ne viską... tik tiek, kad ponas Lambornas užmušė senąjį fleitininką.
- Jis jį nušovė?
- Ne. Jis jį subadė kardu.
- Lambornas turėjo kardą? - nustebau.
- Jis žadėjo kardą palikti Erniui. O Ernis žadėjo duoti man jį panešioti.
- O kas buvo toliau? Lambornas subadė fleitininką kardu – o toliau?
Timas atsistojo ir nuėjo prie savo akmenėlių krūvos. Pajutau, jog tema pradeda jam atsibosti.
- Toliau aš nieko nemačiau, - pareiškė jis niūriu balsu.
- Visai nieko? – nepatikėjau vaiko žodžiais. - Bet juk turėjo kažkas nutikti... Ar Lambornas pakvaišo? Išsigando?
- Aš nieko nemačiau! - jau beveik piktai pakartojo jis ir pasilenkė akmenuko. - Ar nori dar pamėtyti? Aš tave aplenksiu!
Supratau, kad iš Timo daugiau nieko neišgirsiu. Priėjau prie jo vaikiškų prisiminimų pavojingos ribos, už kurios jis nenorėjo toliau žengti.
Mėtėme į vandenį akmenėlius ir stebėjome srovėje dingstančius raibulius, kol šešėliai nebeapsaugojo mūsų nuo saulės kaitros. Tada Timas nusprendė bėgti papietauti, o aš patraukiau paieškoti paties pirmojo Verdės statinio – grūdų sandėliu paversto forto. Niekaip negalėjau iš galvos išmesti scenos: ponas Lambornas bado kardu juodą apsiaustą, vėliau nugriuvusį lavoną velka užkasti. Ir... kas toliau?
Jeigu Lambornas tikrai užmušė senąjį fleitininką, kur tuomet jo kapas?

- Atsiprašau... - staiga vos neatsitrenkiau į žmogų, kuris taip greitai išlindo iš už kampo, kad nespėjau atsitokėti. - Aš jūsų nepastebėjau. Atleiskite.
- Nieko tokio, tai mano kaltė. - Pažinau kunigą, kuris tą vakarą bandė sulaikyti fleitininką savo mediniu kryžiumi. Kryžiaus dabar jis neturėjo.
Jis nusisuko eiti savais keliais, tačiau tuoj pat stabtelėjo ir atsisuko, nužvelgdamas mane įdėmiu žvilgsniu.
- Ne vietinis jūs, tiesa? - paklausė. - Pažįstu visus Sičko gyventojus, o jus matau pirmą kartą. Aš esu tėvas Montis, vietinis dvasininkas.
Ir jis ištiesė man savo ranką, kurios riešas buvo apvyniotas juodu rožančiaus karoliukų vėriniu.
- Benediktas Hantlis, - su malonumu padaviau saviškę. - Galite vadinti mane Benu. Aš kurį laiką čia gyvensiu.
- Tikriausiai medžiotojas? - kunigas tiriamai pažvelgė į mane, tada šyptelėjo ir papurtė galvą. - Nemanau, ne... Nepanašus jūs į medžiotoją.
- Keliautojas. - Padėjau Mončiui atspėti.
Dvasininkas nusišypsojo ir linktelėjo. Bet po akimirkos jo šypsena dingo, užleisdama vietą pamaldžiam rimtumui.
- Vietiniai turbūt jums jau sakė, kad nebandytumėte eiti į kalnus?
- Taip. Ir aš jau žinau, kodėl.
- Dėl juodojo šėtono, - kunigas palinkčiojo, žiūrėdamas į mane taip, tarsi pats net nebūtų suabejojęs, jog sako visišką tiesą. Jo žodžiuose išgirdau aklo, fanatiško tikėjimo gaideles.
- Kiti jį vadina fleitininku...
- Taip. Tik tie, kurie nežino, kas jis toks. Ir tik tie, kurie tiki, jog po gobtuvu ras Hario Lamborno veidą.
Dvasininkas staiga susičiaupė ir neramiai pasimuistė.
- Aš tikriausiai jus varginu savo kalbomis. Ši tema nėra labai mėgstama vietinių gyventojų. Šiaip ar taip, saugokitės kalnų... Prašau, gal pabūsite mano svečiu? Mano namai kuklūs, tačiau svečiui visada atsiras jaukus kampas.
Aš sutikau. Lamborno kapas galėjo palaukti, juolab kad dvasininkas turėjo pažinoti mirusiųjų kapus geriau nei bet kas kitas.

Jo namai Verdei tarnavo ir kaip bažnytėlė. Nemažoje patalpoje stovėjo kuklus, medinis altorius, ant kurio gulėjo stora juoda knyga, priešais jį klausytojų laukė dvi eilės suolų ir nedidukė klausykla kampe, papuošta senu gobelenu, vaizduojančiu kažkokį šventąjį, kardu besikėsinantį į pabaisą. Patalpoje tebuvo vienintelis kryžius – tiesiai už altoriaus, pritvirtintas prie sienos. Ir Kristus, prikaltas prie jo, prietemoje atrodė beveik kaip gyvas. Tiktai skulptoriui nepasisekė su skulptūros akimis – viena buvo normali, o antrosios vietoje žiojėjo gan nemažas plyšys, beveik tris kartus didesnis už akį, dėl kurio Jėzus atrodė truputį kraupiai.
- Prašau čionai, - Montis praėjo pro altorių ir atidarė užmaskuotas duris, už kurių prasidėjo gyvenamosios patalpos. Mes įėjome tikriausiai į dvasininko priimamąjį.
Dar sykį įsitikinau, jog tarnauti Dievui yra pelninga. Patalpa man priminė pasiturinčio anglų džentelmeno būstą: baldai, nors jų ir nedaug, pagaminti iš raudonmedžio, minkšti krėslai aptraukti raštuotu gobelenu, patalpos viduryje stovėjo didelis, platus stalas, ant kurio mėtėsi daugybė popierių. Taip pat stovėjo grafinas, iki pusės pripiltas vandens.
- Atsiprašau už netvarką, aš retai turiu laiko sutvarkyti savo raštus. - Sumurmėjo dvasininkas, pasukdamas prie knygų lentynų, tvarkingai išsirikiavusių palei visą šiaurinę kambario sieną. Ant kampe stovėjusios kabyklos paliko savo skrybėlę ir perbraukė abi rankas per marškinius, tarsi valytų kažką nešvaraus nuo jų.
- Sėskitės, nesidrovėkite, - parodė į krėslus. - Gal norėsite šaltos arbatos? Pastaruoju metu kitų gėrimų Verdėje gerokai trūksta. Nebent Hor užeiga dar turi neblogas atsargas. O visi kiti...
- Man bus malonu išgerti arbatos.
- Taip, - linktelėjo jis. - O man bus malonu pabendrauti su jumis. Šioje skurdžioje Britanijos kolonijoje naujakuriai labai reti.
Aš jau žiojausi paprieštarauti, bet susičiaupiau. Iš tiesų Anglijoje Verdė nebuvo laikoma jokia kolonija – greičiau nesusipratimu, kurį vietinė Etiopijos valdžia kažkodėl pakentė... Bet, jeigu Montis buvo įsitikinęs dėl savo kolonijos, tai aš nesiruošiau griauti jo iliuzijų.
- Ir ko gi jūs čia atvykote, Benai? - šūktelėjo dvasininkas iš virtuvės.
- Keliautojo smalsumas atvedė.
- Sutinku, stiprus tai jausmas – patirti kažką naujo...
Montis pasirodė tarpduryje su apkrautu padėklu rankose.
- O žinote, aš taip pat vykau čionai vien iš potraukio nuotykiams. Bet matote, kur dabar esu? Tarnauju Viešpačiui. Niekuomet nebūčiau tuo patikėjęs...
Jis išdėliojo ant stalo puodelius, didelį arbatinį ir nedidelę cukrainę su avižiniais sausainiais.
- Kaip tai nutiko? – pasmalsavau.
- Labai paprastai. Aš sutikau šėtoną.
Dvasininkas atsisėdo į kitą krėslą ir pasiekė arbatinį. Pripylė mano puodelį, tada prisipylė sau.
- Fleitininką?..
- Taip. - Jis padėjo indą, paėmė vieną sausainį ir patogiai atsilošė krėsle. - Tiesa, tuomet aš dar gerai nesupratau, kas tai per padaras, bet dabar galiu pasakyti – tai pats šėtonas.
- O kaip Haris Lambornas? - nesupratau. - Juk jis ir yra fleitininkas.
- Lambornas? - dvasininkas kilstelėjo antakį. - Jūs tuo tikrai tikite?
- Merė Hor mano, kad pakėlę gobtuvą, po juo rastume Lamborną... - suabejojau.
- O ką manote jūs?
- Manau... - numykiau neaiškiai. - Aš manau, kad fleitininkas – tiesiog išprotėjęs žmogus, žinantis kažkokią paslaptį...
Netiesa. Taip aš maniau iš ryto. Dabar mano galvoje visai susimaišė išgirsta informacija. Timas, matęs kaip fleitininkas nuėjo į mišką beždžionės eisena, taip pat Lambornas, subadęs kardu senesnį fleitininką ir dabar – šėtono versija.
Dvasininkas nusišypsojo rūgščia šypsena ir gurkštelėjo iš puodelio.
- Neabejoju, kad paslapčių po tuo apsiaustu tikrai yra, - pareiškė jis. - Bet mes negalime pakelti to gobtuvo. Tai, kas slepiasi po juo - ne mūsų akims.
- Šėtonas?
- Taip.
- Tėve Monti, - neištvėriau aš, - kurgi tada, jūsų manymu, yra Lambornas? Jeigu po apsiaustu – šėtonas, tai kur dingo Haris po to, kai kardu subadė senąjį fleitininką?
- Iš kur jūs tai žinote? - aštriai paklausė būsto šeimininkas, perverdamas mane skvarbiu žvilgsniu.
- Man pasakojo vietiniai.
- Spėju, tai Timas, ar ne? Vaikis vienintelis buvo ten ir viską matė – nuo pradžios iki galo. Turbūt tai vienintelis Verdės gyventojas, kuris kažką žino.
- Timas nepapasakojo man istorijos pabaigos, - papurčiau galvą.
- Nieko tokio. Jis niekam nepasakojo šito. Tik kartą seseriai užsiminė, kad vienintelis, kuris po dvikovos pakilo nuo žemės, buvo Lambornas, rankose laikęs juodą fleitininko apsiaustą.
- Vadinasi, jis nugalėjo! - sušukau susijaudinęs. - Tačiau kur jis padėjo fleitininko kūną?
- Šito niekas nežino. - Montis siektelėjo savo sausainių. - Mes ieškojome visur, kur tik buvo įmanoma.
Kapo nebuvo?...
Aš pajutau, kaip aplink mane vėl sukasi nematoma paslapčių siena.
- Bet... o kaip tada pats Lambornas? Nejaugi jis užsivilko apsiaustą ir tapo kitu fleitininku?
Montis nusišypsojo liūdnoka šypsena ir papurtė galvą, atsilošdamas krėsle su nauju sausainiu vienoje ir puodeliu kitoje rankoje.
- Tai neįmanoma, Benai. Dėl labai paprastos priežasties – Lambornas NIEKADA nemokėjo groti fleita. Ir niekada nebūtų išmokęs.
- Jūs tuo įsitikinęs?
- Turiu svarią priežastį šiems įsitikinimams, - linktelėjo dvasininkas. - Lambornas buvo kurčias abejomis ausimis.
2005-08-19 01:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-04 13:59
Paulius Kasiulynas
Idomu, idomu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-20 22:33
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
Geras darbas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 23:24
Tylusis monstras
Del Djiboučio (Džibučio) jau išsiaiškinau - jis tikrai jau tais laikais priklausė prancūzams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 21:27
Aukščiausias taškas 2
ajnu ieshkot pirmos dalies:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 20:40
innuendo
nuostabu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 16:01
Tomas Marcinkevičius
Perskaiciau visa nuo pradzios iki galo. Uzbure, apzavejo, neturiu zodziu, laukiu tesinio:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 08:52
Aurimaz
:) Na, aš nesu istorikas, bet prieš rašydamas šį kūrinį įsitikinau, jog toje Etiopijos dalyje tuo metu (1887 - 1900 metais) Britanija savo kolonijų neturėjo. Ypač dar taip giliai šalies teritorijoje, kai strateginės vietos buvo jūrų pakrantėse. Džibutis (apsakyme vadinamas Džiboutu), mano žiniomis buvo okupuotas Prancūzijos, tačiau nuo kada- neturiu supratimo, todėl atskirai istorinių smulkmenų ir neperteikinėju. Šiaip pasaulio istorija kūrinyje nėra aktuali, kadangi pati Verdės istorija pasaulinės neįtakoja :) Tiesa, aštuonioliktame amžiuje Etiopija susiskaldė į atskiras provincijas ir ten vyko šiokie tokie bruzdėjimai, kurių metu ir nusprendžiau įterpti mažą anglų kaimelį į šalies gilumą, konkrečiai - šalia dabartinio Avašo nacionalinio parko, netoli Gobos miesto. Jeigu pasižiūrėtumėte į šalies reljefinį žemėlapį, tai bene vienintelė teritorija, kur yra didžiulis slėnis su tropiniais kalnų miškais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 04:23
Tylusis monstras
Su dideliu malonumu perskaičiau šio ilgai laukto kūrinio tęsinio, kuris visai nedaug nusileidžia pradžiai. Man jis paliko tikrai gerą įspūdį, juolab, kad  nedaug pasitaiko gerų fantastikos kūrinių, talpinamų rašykuose. Tiesa, prie tvarinio būtų galima prisikabinti (dėl istorinių - geografinių dalykų), tačiau dėl laikmečio, kuomet vyksta veiksmas ir nelabai apibrėžtos geografinės vietos (visgi man neaišku ar čia Etiopijos teritorija), kur tam tikra prasme galėjo šį bei tą įtakoti ne anglai, bet italai nuo 1895  - 1896 m. mėginę aneksuoti Etiopijos karalystę ir po 1936 - 1939 m. Anglų ir kitų europiečių įtaka Etiopijoje akivaizdesnė antrojo pasaulinio karo metu ir prieš šiuos kraštus užimant  Mussolinio vadovaujamai Italijai, 1935 m.. Jei kūrinio veiksmas vyksta Djibouti (ten berods būta Anglijos kolonijos) tai manau, kad pateisinama pakankamai europietiška miestelio, kuriame vyksta kūrinio veiksmas, aplinka, nes ją tiesiogiai galėjo įtakoti anglai kolonizatoriai. O gal viskas vyksta Eritrėjos teritorijoje? Gerai, nebesinori kabinėtis daugiau dėl tokių smulkmenų, juolab, kad kurinys ne istorijos vadovėlis... Būtų įdomu viską sužinoti iš paties autoriaus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 01:37
Aurimaz
Ewe ir visi kiti neskaitantys - eikit nakum, oki? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-19 01:27
ewe
ewe
Jo tikrai ilgas, net neskaičiau viso...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą