Per šitiek šviesmečių, kol aš tylėjau,
Planetos užgimė ir apsisėjo medžiais,
O jų bekraštėmis, siūruojančiom alėjom
Aš ieškau, kaip sugrįžt į pačią pradžią,
Kur buvo žodis, iš kurio mes kilom,
Prie pirmapradės valties skrodžiančios vilnis,
Nešarlataniškai išgydančio šaltinio-
Tik pašlakstyki- ir širdis prigis.
O mon tas rims vėsai vėituo. Monėm kabėna patės pėrmuosės dvė eilutės, tėn laba poike, ontra struofa mon vėsai pateisinta, nes: "Kur buvo žodis, iš kurio mes kilom" daug kon pasaka apie vėsatas sukūrėma, tėksliau lyrėnė aš aplinkuos (šiou atvejo, - vėsatas) sanpratas, taigi lūžė tarp pėrmuos ėr ontruos struofas nematau, nuors iš pradium tuoks įspūdis lėgo ėr sosidara. Paskutėnė eilutė tėkra nelaba, galieje ėr smarkiau to kaukšteltė, bet kažkap juk reikiejė tus transendencinius taškus galuop sovestė į lyrini aš (atlesk, ka tep, Barca kėnk monėi, che che...). Bit kuokio atvejo darbs nebluogs, nuoriejuos aiško daugiau, bet užtenk tėik, kėik pruots apriep. 4.
ech.. pirmas posmelis - taiklus, skoningas ir gražiai parašytas.
antras, toks jausmas, buvo bandytas lipdyti prie pirmo, kad neatrodytų pirmasis toks vienišas, todėl ir gavosi prastesnis antras, nes tai jau nebuvo toks grynuoliškas rašymas.
dar antro stulpelio pirma eilutė eina koja kojon, o jau paskui išbarstai tai, ką uždirbai pirmu stulpeliu. sakyčiau antras neturi nieko, tik tiek, kad jis užima vietą tam tikrą. jis nėra logiška ar netgi nelogiška pirmo posmelio seka.
todėl kaip jau minėjau, pirmam - taip, antram - ne.
2 :)
bet pirmas geras, vadinas gali :)