Pašaukimas

Vieną kartą turėjau karalių pažįstamą,
gal iš knygų, teskaitomų rudenį vėjo.                                         
Dviejų metrų (mamoms pakuždėsiu – su klystkeliu).
Dieną valdė, o naktį varpais metalėjo.

Rodos, visko užteko. Net uošvę palaidojo.
Krito eurai nuo kryžkelės medžių kišenėn.
Ritos metai apkūnūs pro šalį savaitėmis.
Jis gyveno, o aš nebuvau dar gyvenęs.
                                     
Aš norėjau palaukt, kol praeis negyvenimas,
bet karalius nusprendė, kad trūksta kūrėjų. 
Sutikau: taurėmis, lyg varpais pastuksenome.
Aš rašiau paryčiais ir vyne vakarėjau.

Sėjo mano eilėraščius vėjai – mes dairėmis,
kol neištarė kartą valdingai jis: „Baigta!
Pas pažįstamą pasakoj fermerį Airijon
išvažiavo, o aš palikau tarsi daiktas.

Liko rūmai be batų ir katinas suodinas.             
Karalaitė užmigo erškėtrožės uogoj.
Ne eilėraščių tėviškei reikia, o juokdario.
Neišeisiu karalium be rūbų. Tik nuogas.