Vieną kartą turėjau karalių pažįstamą,
gal iš knygų, teskaitomų rudenį vėjo.
Dviejų metrų (mamoms pakuždėsiu – su klystkeliu).
Dieną valdė, o naktį varpais metalėjo.
Rodos, visko užteko. Net uošvę palaidojo.
Krito eurai nuo kryžkelės medžių kišenėn.
Ritos metai apkūnūs pro šalį savaitėmis.
Jis gyveno, o aš nebuvau dar gyvenęs.
Aš norėjau palaukt, kol praeis negyvenimas,
bet karalius nusprendė, kad trūksta kūrėjų.
Sutikau: taurėmis, lyg varpais pastuksenome.
Aš rašiau paryčiais ir vyne vakarėjau.
Sėjo mano eilėraščius vėjai – mes dairėmis,
kol neištarė kartą valdingai jis: „Baigta!
Pas pažįstamą pasakoj fermerį Airijon
išvažiavo, o aš palikau tarsi daiktas.
Liko rūmai be batų ir katinas suodinas.
Karalaitė užmigo erškėtrožės uogoj.
Ne eilėraščių tėviškei reikia, o juokdario.
Neišeisiu karalium be rūbų. Tik nuogas.
Kai ant lovos karaliai brashkejo
Rugio varpos sryravo lyg "klystkeliai"
Ridinejosi uosve pavejui
Eurais snigo is varpines dideles
:))) pagarba nuo bebalsiu, bet ne nebyliu:)
Ir klystkeliai turi karalių,
ir uošvienės eurų kišenėj.
Nuogi mes, bet kelsime balių
pašėlsim, nors mes pagyvenę.
Sakau, karalait, susituokime,
važiuokime dviračiu Airijon.
Pasaulį poetai dar juokina,
juos vėjas prie kelio dar gairina...
Matyt, pats esu kaltas - neįkėliau visos pradžios, o gal ... Be jos neverta čia ką nors mąstyti:
"Vieną kartą turėjau karalių pažįstamą,
gal iš knygų, teskaitomų rudenį vėjo.
Dviejų metrų (mamoms pakuždėsiu – su klystkeliu).
Dieną valdė, o naktį varpais metalėjo".