--- ištrauka iš vidurio---

1928-ųjų vasara. Kairas. Tavo prakaitas susimaišo su manuoju. Mes pasimylėję, lipnūs ir labai pavargę, norime poilsio, o prisnūsti neįmanoma. Kaip ir prieš tai buvusią naktį... Nepadeda nei vanduo, kurio skonis šlykštus, kaip iš paplavų kibiro (bet kitokio ir nėra), nepadeda nei įvairus, europiečiui nepadorus skėtriojimasis lovoje, beieškant išganingos pozos. Aišku, po kažkiek laiko išsikamavę iš nevilties užmigti, krisim sunkiam tarsi agonija košmarui apie smėlį, kol negailestingi spinduliai atvers vokus naujam dieniniam košmarui – ir vėl – apie smėlį. Tačiau, kaip ne keista, mes džiaugsimės juos atvėrę. Ką gali žinoti, gal ši diena padovanos raktą į tai, ko ieškome?
Apie tą neiškapstytą smėlį ir galvoju, negalėdama užmigti. Apie jį greičiausiai galvoja ir Saša, taip pat negalėdamas užmigti. Tik tai mus ir jungia. O šiaip – mes tik išnaudojame vienas kitą. Man, kaip visada, trūksta pinigų, o tau, Saša, - mano žinių. Tačiau mes tokie artimi, tokie iki kaklo įstrigę čia, kartu tarp Senienų muziejaus kolekcijų, kartu Karalių slėnyje, kartu vos ne kiekvieną akimirką. „Kokia romantika“, nulydi mus europiečių turistų žvilgsniai. Taigi, imituojame tai, ko nėra...
Leidžiu sau pasvajoti, kaip tai būtų romantiška su Turajevu. Turbūt dusulys, musės ir kito lipnaus kūno artumas nekamuotų. Tik tiek, daugiau negaliu galvoti, nes šitą svajonę kerta storas juodas brūkšnys. Bandau įsivaizduoti, kaip čia jausčiaus su Arcimavičium... Kitais mano gyvenime pažinotais vyrais... Po truputį darosi linksma, net suima juokas: jie visi tokie netinkami dykumai ir Kairui, tokie komiški.
Todėl ir ištveriu žmogų, besivartantį šalia.
Juk neturiu Turajevo.
Ir man visai neįdomu, Saša, ko tu neturi: Mašos, Nastios ar Frau Muller. Mes tiesiog esame vienas su kitu, nes mūsų jausmai nėra tokie gilūs, kad bijotume savininkiškumo antpuolių. Mes – puikūs pakaitalai tų... (o, kaip skaudu ir saldu tai žinoti) tų, kurių net neketiname turėti. Tai - ne deizacija, tai savęs supratimas per tai, ką gali pasiekti, bet net nebandai. Abstrakcijos tapusios mūsų, kaip individų, subjektyvumo ir saviraiškos formomis.
Nors gal tik kuoktelėjau nuo tvankumos? Netikiu. Galvą guldau, kad dabar nesikankinčiau šitame karščio, smarvės, smėlio ir numirėlių pasaulyje, jei kažkada nebūčiau pajutus širdyje tvakstelėjimo: “Turajevas“, - ir nebūčiau panorusi jam ištarti: „Borisai“- ir bent jau apkabinti jo kelius, paglostyti jo liestą daiktą, perskaityti jo skaitytą knygą. ---