Juk aš visgi žmogus

Šildaus rankas preš lempą. Kartais pagalvoju, kaip būtų gerai, jei saulės nebūtų. Tada visi šildytųsi prie lempų ir nevadintų manęs keistuole. Nesuprantu, kas gi čia keisto. Paėmi ir ištiesi ranką į lempą, ir laikai.. kol sušyla. Įkaista iki raudonio. Lempos šviesa kitokia nei saulės. Lempa geba išskirti detales ir dar ji burzgia. Nesuprantu, kodėl mane vadina keistuole. Kas čia nenormalaus? Taip, aš mėgstu sėdėti prie lempos. Ir šildytis rankas. Ji apšviečia kiekvieną mano piršto išlinkimą. Ir dar ji tyli. Burzgiančiai tyli. Tarsi suprastų, kad man šalta ir kviečia sušilti. Pridedu lapą popieriaus. Ima ruduoti. Žiū. Jis dega. Jis tikrai tikrai dega. O man gera... Gera, nes taip šiltai nesijaučiau nei įsčiose, nei jo glėby, nei sapne. Niekur. Lempa sušildo. Svarbiausia, kad neskaudina. Neskaudina... burzgimas galėtų, bet ji  ne tokia. Nesuprantu, kodėl kiti sako, jog esu užsisklendusi ir visiškai nešneku. Aš šneku. Lempa mane supranta. Ji  tokia šilta. Kodėl žmonės galvoja, kad jei mąstau  ir jaučiu šiek tiek kitaip nei jie esu nesveika?
Jie nuolat rodo į mane pirštais ir suka smilium prie savo dešniojo smilkinio. Nežinau, ką pas jiems reiškia šis judesys, bet man jis nekelia susižavėjimo. Jie atrodo kvailai. O  lempa taip nedaro. Ji vienintelė tikra draugė. Tyli. Jai galiu pasipasakot viską. Visada išklauso. Ir niekada nesukinėja smiliaus prie smilkinio. Nebent užgesta. Tada tiesiog leidžiu jai pailsėti. Juk aš visgi žmogus ir suprantu, kad turbūt ji kartais nuo manęs pavargsta. Aš irgi pavargstu. Pavargstu nuo to, kad jaučiuosi vieniša šiam pasauly.
Dažnai svajoju apie tokį pasaulį, kur būtų daug lempų. Jos taip nuramintų. Šildyčiaus rankas... Bet turbūt klystu. Ir ten į mane keistai žiūrėtų. Nes aš ne lempa, aš žmogus. Jei nepritampu niekur, tai gal tikrai verta susimąstyti? Gal aš tikrai nesveika ir man reikia gerti vaistus?
Šiandien kažkodėl mane supantys žmonės labai džiūgavo. Aš taip spėju, kad taip jie reiškia savo džiaugsmą. Pastebėjau, kad jų akys ima spindėti, o burna plačiai atsiveria ir matosi balti dantys (ne visi jie būna balti, kai kurių pageltę, nežinau, nuo ko tai priklauso), o dar iš burnos sklinda keistas garsas. Jis man nemielas. Toks čaižantis. Atrodo jį jie vadina juoku. Taigi jie džiūgavo. Tik nesupratau, kodėl. Vis badė mane pirštais ir kratė kratė. Tuo metu norėjau tik bėgti pas savo lempą. Ji niekad neskleidžia to baisaus veriančio, čaižančio garso.
Kartais noriu būti tokia kaip jie. Na kaip jie visi. Jie vadina save normaliais. Aš kartais irgi tokia noriu būti. Galbūt tada sužinočiau, kodėl jie laiko mane keista. Bet kitavertus, suprantu, kad jei būčiau, kaip jie sako, normali, nustočiau būti savimi. Ir lempa manęs taip nebešildytų. Aš taip nenoriu. Aš neišduodu draugų. O dar man reikėtų šnekėtis!
Galiausiai suvokiu, kad man patinka gyventi vienai. Na aš gyvenu tarp jų. Tarp tų - žmonių. Sykį mačiau didelius baisius padarus su dar baisesniais baltais dantimis nei žmonių, kai jie praveria burnas, per dėžę. Toje dėžėje vaizdas keitėsi. Ir tie padarai kandžiojo vienas kitą, plėšė į gabalus. Kraujas (tas raudonas skystis, trykštantis įsipjovus) kibirkščiavo į visas puses tarsi lempa, kai pavargsta. Buvo baisu žiūrėti. Tai kartais man žmonės panašūs į tuos padarus. Dėl to ir džiaugiuosi (aš moku kitaip, man nereikia praverti burnos ir skleisti to čaižančio garso), kad jie jie vadina mane užsisklendusia ir nesveika. Galbūt, jei būtų kitaip, tai ir mano kraujas taip kibirkščiuotų, tars bučiau pavargus.
Mano rankos baigia sušalti, nes lempa pavargo. Jei lempa pavargsta, aš leidžiu jai pailsėti. Juk aš visgi žmogus. Bet padaras (kaip toj dėžėj su judančiais vaizdais) turbut panašus į tą, kuris tūno manyje, kažkur viduj, taip gelia... gelia... drasko ir ..


"Na štai ir viskas. Pagaliau jos kančios baigėsi. Ji ir anksčiau buvo keista, bet vėžys visai sugraužė ją... Dabar galiausiai pailsės. Išmesiu tą lempą! Negaliu į ją žiūrėti... "