Velniop tą pavasarį...

Kaip jūs manote, kada prasideda pavasaris?

Gal kovo 1 – ąją? Ar per lygiadienį?

O gal kai ant saulės nutirpęs ledas nudažo ją visomis indėnų pavasario spalvomis ir jos šiluma pradeda beprotišką pavasarinį šokį aplink žemės rutulį? Kai apsnūdęs vyturiukas, tingiai pramerkęs vieną akį, vangiai sučirškia pirmąjį savo pavasarinės giesmės posmą, tučtuojau persiliejantį į begalinę meilės serenadą, kai pajutusi meilią žemės šilumą ankstyva žolytė lėtai išsirango,  išvingiuoja į paviršių sakydama: „Pasitraukit“ cigarečių pakeliams, saldainių popierėliams ir tuštiems buteliams, taip ir nesulaukusiems kiemsargio rankos?
Neee...
Pavasaris prasideda, kai tu, guviai šypsodamasis ryto saulei atsikeli anksti, kai tavo siela linksmai niūniuoja „lia lia lia“, kai tu nebambėdamas suplauni per savaitę susikaupusius indus, perdėm jaunatviškai atnaujini  savo garderobą, nusviesdamas spinton seną ir iki gyvo kaulo nusibodusį, kai vedamas, o gal nešamas, skraidinamas, nežinia kokios jėgos, gal to „lia lia lia“ dūšioje, atsiduri miške, pasivolioji švelniai žalioje miško pievelėje ir, prisiskynęs pilnas saujas žibuoklių, nuplasnoji miestan.
Pavasaris prasideda tada, kai mieste tu pastebi, kokios visos mergaitės gražios, kaip nuostabiai jos šypsosi tau, būtent TAU, kai tu myli jas visas, mylį visą pasaulį ir esi pasiruošęs apkabinti, išbučiuoti ir išglamonėti jį su visomis jame esančiomis moterimis. Kai tu priklaupęs ant kelio prisipažįsti mylįs ir pasiperši, įteikdamas didelę saują miške priskintų ir jau gerokai apvytusių žibuoklių, žaviai būtybei, mirktelėjusiai tavo šypsenai, kai tu negirdi jos replikos: „Kvailys“ ir kaip krisdamos į urną šiugžda gėlės.
Pavasario pradžią rodo gerokai didesni, lydimi plačios tavo šypsenos ir žodžių: „Įsimylėjau“, arbatpinigiai padavėjai su mini picerijoje, ant rankos paskubom parašytas jos telefono numeris, ir tučtuojau, dar jai girdint, didžiakrūtei administratorei užduotas klausimas: „Tu nuostabi. Ką veiki vakare?“.
O gal kai tu liūdnas ir nelaimingas, jau  nebeniūniuodamas „lia lia lia“, parlinguoji vėlai vakare namo VIENAS, nešinas gundančiai kliuksinčiu viskio buteliu, prisilupi kaip kiaulė, o ryte, visas pagiringas ir piktas, nekęsdamas viso pasaulio, gatvėje esi pasiruošęs bet kuriai, besišaipančiai iš tavo užtinusios fizionomijos, padovanoti vietoj gėlių automato seriją į paširdžius?
Taip, tarp meilės ir neapykantos – vienas žingsnis (butelis).
Velniop tą pavasarį...