Ulbiko Zizo gyvenimo moteris

Nesidairydamas į šonus Zizas iškart pasuko prie baro.
- Alaus, - burbtelėjo barmenei.
- Didelį? Mažą? Tamsaus ar...
- Žinoma, kad didelį šviesaus, - pyktelėjo, o mintyse dar pridūrė: „neišmanėlė, iš kur čia atsirado, dar ir įpilti nemokės. Tokios tik ir tesugeba sugadinti nuotaiką. Reikėtų perspėti šeimininkę dėl personalo atrankos... “
Tačiau Zizas nusprendė tai padaryti vėliau, kitą dieną, kadangi prieš savaitę pasivaišino skolon. Šeimininkei dvidešimt litukų žadėjo grąžinti gavęs algą. „Tikrai grąžinsiu, -dievagojosi. Juk aš, Ulbikas Zizas – garbingas žmogus. Tiesa, laikinai prispaustas materialinių sunkumų... “ Šeimininkė, pažinojusi Zizą, puikiai vokė, jog tie sunkumai ne laikini, o permanentiniai, tačiau Zizas skolą visada sugebėdavo atiduoti, jei ne pinigais, tai... aure, ta raudonai ruda teplionė, kabanti ant sienos. Tegu, ji baro „Pas Morkų“ šeimininkė nieko neišmano apie vaizduojamąjį meną, bet senas klientas turi šiokių tokių teisių. Todėl lai plempia tas nelaimėlis tą savo alų, kol nekrečia didesnių šunybių.
„Taigi, šiai dienai pinigėlių pakaks, bet skola turės palaukti, todėl neetiška dabar lįsti į akis poniai Stefanijai“, - tirtėdamas nekantrumu mąstė Zizas, kol jauna barmenė sėmė šaukštu putas iš jo bokalo... Šito dar ne gana, suskambo mobilus ir paukštytė, pamiršusi viską pasaulyje, įskaitant ir Ulbiko Zizo alų, ėmė su kažkuo meiliai čiauškėti telefonu. Be galo susinervinęs Zizas atsuko nugarą barui, kad ko nemandagaus nelepteltų (juk buvo išsiauklėjęs žmogus).
„Pasižvalgysiu, gal kokį pažįstamą pamatysiu, nusiraminsiu“. Lankytojų nebuvo daug. „Ach, dar anksti“, - nusivylė Zizas ir jau norėjo nukreipti savo įdėmų žvilgsnį į alaus pylimo procesą, kai staiga pamatė ją. Net išsižiojo: jo gyvenimo moteris. Tokia visa...
Šviesūs, akivaizdžiai dažyti plaukai, iškili krūtinė, įsprausta į griežtą pilką švarkelį, toks pat pilkas trumpas sijonėlis. O toliau... kojos... Lieknos ir grakščios, prašokančios aukščiausią balą Zizo vertinimo sistemoje. Iš pažiūros nepažįstamoji galėjo būti dvidešimt penkerių, tačiau Ulbikas Zizas seniai buvo perkandęs moteriškas gudrybes, todėl greitai patikslino: ne jaunesnė, kaip dvidešimties, ne vyresnė, kaip trisdešimt penkerių. Tai nesvarbu. Esmė tame, kad ji prisirpusi kaip uoga, tokia išsiilgusi. Laukianti... jo, Ulbiko Zizo.
Aišku, kad Zizas jau buvo sutikęs savo gyvenimo moterų. Bet nemažai ir nugyveno. Negi tenkinsies viena ar dviem. Ulbikas Zizas atkakliai ieškojo ir ieškos savo laimės. Iki paskutinio atodūsio. Bet kokie klausimai- juk čia tikrai ji. Naujoji didžiausioji meilė.
Ulbikas Zizas šypsojosi užsimerkęs, kai išgirdo:
- Jūsų alus, prašom...
Pasičiupęs bokalą, jau žadėjo lėkti pasipiršti nepažįstamajai, tačiau užkliuvo už kiliminės dangos ir vos neapvirto išlaistydamas alų. Gerai, kad mergina nepamatė. Tuo tarpu Zizas atgavo gebėjimą racionaliai mąstyti ir nužingsniavo prie atskiro stalelio. Iš čia jis galės ją sekti. Be to, reikėjo šiek tiek laiko susigaudyti, kaip elgtis tokio lemtingo įvykio metu.
Staiga Zizas net perbalo – o, kas, jei ji tuoj atsikels iš už stalo ir išeis. Tačiau, ne. Jos stiklinė dar beveik pilna geltono gėrimo, greičiausiai ne sulčių, o ranka tiesiasi prie cigarečių pakelio. “O, Dieve... tai „Barclay“. Kodėl man visada taip nesiseka? Dabar ir vėl reikės vargti, kol pripratinsiu ją rūkyti „Red White“. Nors... Iš kitos pusės, ateidamos į barą, jos nori atrodyti įspūdingai. O paskui neprieštarauja pasiūlius ir pigesnių cigarečių. O kai pastoja, iš viso meta rūkymą“.
Ilgai sėdėjo Zizas, stebėdamas nepažįstamąją. Užsisakė dar alaus, ir dar. Mergina taipogi baiginėjo antrą „atsuktuvą“. Iš pradžių Zizui niekaip nėjosi sukurti prisistatymo plano, tačiau, pasėdėjęs porą valandų, Zizas išdrąsėjo ir nusprendė pakerėti ją savo intelektu. “Aš puikiai žinau, kad esu labai patrauklus vyras, tačiau tokios moterys užkariaujamos protu“, išmąstė Ulbikas Zizas ir prisiekė nepiktnaudžiauti savo grožiu, „nes ne išvaizdoje glūdi esmė“.
Tuo tarpu mergina išsiurbė gėrimo likučius ir stodamasi siektelėjo cigarečių pakelio.
„Metas veikti, nes bus per vėlu“ – tarė Ulbikas Zizas, taip pat kildamas iš už stalo.