man vėjas užkemša ausis
ir pučia.
rodos, sprogsiu
nuo pavasario
nuo paukščių čiulbesio.
einu keliais,
dangum, nebesvarbu
bandau pabėgti
vėl krentu į praeitį
ant pievos
o vėjui nesvarbu
jis pučia
ir plėšia drabužius
ir drasko veidą
aš nuskrendu
aš - netikra
tik nuotrauka pageltus
mano seniausio piešinio
kur nutapyta aš
tai - tu