Juodas klientas

Tą dieną man pasirodė, kad gal jau bus gana. Nebesinorėjo ilgiau slėpti, ką žinojau. Tą dieną aš nutariau pardavinėti juodą spalvą.

Aš žmogus kruopštus, tad įsteigiau savo įmonę; pavadinau ją tiesiog “Juoda”. Moteriškė, kurios pragyvenimo šaltinis buvo klausytis tokių kaip mano žmogelių pasiūlymų, kaip vadinti jų įmones ir arba šaltu veidu atmesti pavadinimus kaip jau egzistuojančius, arba lygiai taip pat šaltu juos priimti kaip galimus, pažiūrėjo į mane kreivai. Trumpais, kapotais žodžiais paklausė, ką aš ketinu pardavinėti savo parduotuvėje tokiu, anot moteriškės, savotišku pavadinimu. Taip užklaustas, mažumėlę įsižeidžiau, o kai aš įsižeidžiu, tampu nekalbus, tad moteriškei taip ir neteko sužinoti atsakymo į ją dominusį klausimą. Man atrodo, kad tos moteriškės vardas buvo Zinaida- bent jau taip buvo parašyta ant kortelės, prisegtos ant bjauriai žalios moteriškės palaidinės. Jau vien todėl neprivalėjau su ja kalbėtis. Nemėgstu žmonių su bjauriais vardais, ypač, jei vardas prasideda iš kurios paskutinės abėcėlės raidės. Tokie žmonės dažnai esti užsispyrę ir trumparegiai. Jiems į viską reikia baksnoti pirštu. O jei dar apsirengę kažkuo, kas iš tolo šviečia bjauriai žaliai- lauk bėdos.

Kai formalumai buvo baigti, nusipirkau juodos odos kėdę juodo medžio ranktūriais ir puikų juodą stalą; su meile ėmiau laukti pirmųjų savo klientų, kurie, mano tvirtu įsitikinimu, turėjo netrukus plūste užplūsti mano biurą. Aš jau mintyse džiaugiausi, kad galėsiu visus klientus susistatyti į eilę, tuomet išprašyti visus, apsirengusius žaliai, ir tik tada imtis darbo.

Tačiau buvo įtartinai tuščia. Pirmąjį pusvalandį maniau, kad gal naujai įsteigtą įmonę keblu surasti. Mintyse leidau savo klientams neskubėti- tegul ateina pas mane ramiu žingsniu, kad ir penketu minučių vėliau, o ne įlekia uždusę ir sugadina mano nuotaiką.

Praėjo dar pusvalandis. Dar penkiolika minučių. Išalkau, nugarą nuo sėdėjimo paskaudo. Galvojau atsistoti ir pavaikščioti kabinete pirmyn- atgal, bet klientas galėjo ateiti bet kurią minutę, o įmonės vadovas, nerimastingai žingsniuojantis kabinete, gali pasirodyti nepatikimas ar net- neduok Dieve- silpnų nervų. Likau sėdėti ir laukti.

Galų gale ėmiau nerimauti- net ir pats lėčiausias klientas jau tikrai galėjo pas mane užsukti, prieš tai išmaišęs visas kitas įmones mūsų mieste. Galėjo net pirma pasiimti vaikus iš darželio, nuvažiuoti į skalbyklą, pasivaikščioti parke prie tvenkinio su šunimi, paplepėti su kokiais septyniais draugais, pakalbinti porą praeivių- po perkūnais, net jei klientas būtų visą kelią šliaužęs pilvu, jis jau turėjo pasirodyti.

Atsistojau nuo stalo ir tyliai priėjau prie durų. Man pasirodė, kad už jų kažkas yra. Gal tai pagaliau tikrai mano pirmasis klientas? Greičiausiai taip ir bus. Greičiausiai jis jau seniai atėjo, bet vis nesiryžta užsukti. Tai drovuolis! Kaip jam padėti? Juk negaliu imti ir atplėšti durų, staugdamas “kaip malonu, kad atėjote! ”. Taip savo nedrąsųjį klientą tikrai atbaidyčiau. Gal tylutėliai praverti duris ir paknopstom bėgti prie stalo, neišsiduodant, kad tai padariau aš? Bet ne. Tai žeistų mano savigarbą. Kodėl dėl kliento turiu lakstyti po nuosavą kabinetą ir nuduoti nieko nedarąs.

Grįžau prie stalo. Klestelėjau į juodąją kėdę ir ėmiau traukyti stalo stalčius. Jie buvo tušti, ir aš tai žinojau- juk stalas ką tik nupirktas! -bet juk reikėjo kažką veikti. Gal klientas, stovintis už durų, išgirs, kad viduje kažkas yra ir pasiryš užeiti.

Nors stalčius stumdžiau visu smarkumu, į mano biurą niekas taip ir neužsuko iki pat vakaro. Padirbėjau porą viršvalandžių- o gal mano klientas ateis pavėlavęs? - bet galų gale teko prisipažinti, kad pirmoji mano darbo diena nebuvo vaisinga.

Namo grįžau taksi. Vairuotojas pasitaikė kalbus, tad su juo turiningai paplepėjome apie šį bei tą, o kai privažiavome mano namus, aš beveik ir nebenorėjau išlipti. Namuose buvo tuščia, o taksi vairuotojas buvo tikrai malonus. Jis mokėjo ir klausyti, ir kalbėti. Staiga pamaniau, kad reikėtų jam papasakoti apie savo pirmąją darbo dieną. Gal jis žinotų, kaip man padėti? Pabandžiau pakreipti pokalbį ta tema, bet vairuotojas gana nemandagiai mane nutraukė ir pasakė turįs dirbti, o ne plepėti. Tokie žodžiai nebuvo gražūs iš jo pusės, bet juk turėjau suprasti jį. Jam irgi trūko klientų, o mano kalbos to trūkumo kompensuoti negalėjo.

Sustojom. Sumokėjau apvalią sumelę, mat besikalbėdami apsukome porą didelių ratų apie miestą. Naivuolis, kaip galėjau patikėti, kad kažkas manimi susidomėjo. Juk viskas sukasi apie pinigus. Ir kaip aš pamiršau?


Pabandžiau prieš išlipdamas mesti savo paskutinį kozirį- paklausiau taksi vairuotojo, ar jis nenorėtų įsigyti juodos spalvos. Šis, išklausęs klausimą, nutaisė nustebusį veidą.
- Apie ką jūs kalbate? Ką juodos spalvos? Kostiumą, batus, batų tepalą- ką?
- Ne, jūs ne taip supratote. Aš neparduodu daiktų, aš parduodu tik spalvą. Ir tik juodą. Ar nenorėtumėte įsigyti?
- Atleiskite, gal aš ne viską suprantu... o ką aš veiksiu su ta juoda spalva?
- Na... Galėsite į ją žiūrėti, kai pails akys. Galėsite sukišti į ją pirštus, kai norėsite kam nors įrodyti dirbąs juodą darbą. Gelėsite teplioti ja kitus, kai trūks plyš pageidausite ką nors apjuodinti kitų akyse. Galėsite apsipilti ja galvą, kai norėsite atvėsinti pernelyg įsismaginusias smegenis, galėsite atsiriboti nuo jus erzinančios aplinkos, imituodamas tuštumą aplink save... Galėsite slėptis ir slapstytis. Žodžiu, galėsite begales dalykų.
- O ko jūs prašysite mainais į tokią prekę? Aš neturiu daug pinigų. Mano verslas nelabai sekasi...
- Man nereikia jūsų pinigų. Pažadėkite, kas kas mėnesį, būtinai paskutinę dieną, ateisite pas mane papasakoti, kaip jums sekasi. Gerai?
- Na, kaina neatrodo per didelė. O kur jūs gyvenate, čia?
- Taip, antrame aukšte. Tas balkonas juodais rėmais kaip tik mano.
- O jūs pats visada rengiatės ir aplink save naudojate tik juodą spalvą? Man atrodo, net jūsų gėlės balkone juodos!
- Ne, ką jūs, ar esate kada matęs juodas gėles balkone. Man patinka juoda, ir tiek. Štai, imkite, - padaviau vairuotojui mažytę kapsulę. –Štai jūsų juoda spalva.
Žmogėnas pavartė, ką gavęs, paspaudė tarp pirštų. Vogčiomis pauostė, pažiūrėjo prieš šviesą, pakratė ir darkart pauostė. Žodžiu, visapusiškai ištyrė; tada įsikišo į kišenę.
-Teisingai, - pasakiau, - taip ir laikykite šią spalvą, tik kišenėje, nes, tikėkit manim, užtenka jos ir uždarytos. Jei ji pamatys saulę, išlįs. Tada bus bėdos, tikrai. Pats tai patyriau. Neduokit spalvai išlįsti. Neduokit. Ir aplankykit mane mėnesio gale.. Gal jums pavyks?...
- Kas pavyks? - šūktelėjo vairuotojas, bet aš jau buvau išlipęs. Girdėjau jo paskutiniuosius žodžius, bet visi mes juk mokam apsimetinėti; tad nuėjau.

Štai ir mano namas. Atsirakinau duris ir įėjęs uždegiau šviesą. Apžvelgiau koridorių ir virtuvę tolėliau- kaip ir reikėjo tikėtis, niekas nepasikeitę. Nuo tos dienos, kai atradau juodą spalvą, taip viskas aplink mane ir sustingo, susimaišė tik mano vidus. Nes vis dėlto ne aš ją radau. Ji mane. Ir ne rado, o visai atsitiktinai aptiko.

Taip, juodos gėlės balkone... Nemaniau, kad iš lauko jos taip gerai matyti. Išvis nemaniau, kad jos nors kiek matyti, antraip būčiau susiprotėjęs padėti jas kur kitur. Juk žmonės visada stebisi nematytais dalykais, o mane taip erzina besistebį žmonės. Nes jie juk visiškai akli, ir taip daug jiems rodosi esą nematytų dalykų. Bet iš tiesų svarbiausi yra nematomi dalykai, o ne nematyti. Nes nematomi dalykai tam ir yra nematomi, kad ne kievienas žlibis juos apžiūrinėtų. Kas ir bebūtų, jei kiekvienas žinotų, kur yra ESMĖ ir galėtų pačiupinėti ją kaskart praeidamas, nes ji nekeistų vietos? (Ačiū Dievui, kol kas vis karts nuo karto pakeičia. Todėl kai kurie praregėję ir aprimę vėl apanka. Aklumas- liga baisi!)

Bet kartais net pats abejoju dėl tos ESMĖS. Jei ji tėra viena, kodėl kekšė už baro ar vyresnysis leitenantas, ar gaisrininkas Povilas- kodėl visi supranta ją savaip? Kekšė suka tarp pirštų cigaretę, prašo šalia sėdinčio vaikino prisidegti ir, traukdama šleikščiai saldų pigios cigaretės dūmą, mąsto, kaip bus gerai, jei šįvakar pasitaikys koks vyriokas, dosnus pinigų. Gal net įdegęs užsienietis? Kekšė nesupranta, kad ji jau per sena išrankiems užsieniečiams, juolab įdegusiems, nes jos pačios oda jau sausa ir be gyvybės, kūnas suglebęs, o iš burnos ir retai prisimenamų išplauti pažastų bjauriai dvokia. Bet jai įdegęs užsienietis būtų ESMĖ. Ji jam- anaiptol. Todėl ESMĖS kekšė šįvakar nesutiks. Namo eis pikta, o kitą dieną jos oda bus dar sausesnė ir labiau raukšlėta, pažastys dvoks nebepakenčiamai. Rasti ESMĘ liks vis mažiau galimybių, ir galbūt visai ne todėl, kad senatvė tempia žandus žemyn. Gal kekšė tiesiog nežino, kas yra toji ESMĖ.

O vyresnysis leitenantas? Jis šūkteli savo moteriškos lyties padėjėjai, kurią ne itin gerbia, mat jai virš lūpos želia ūseliai, ir liepia užsakyti naujų sagų uniformai, būtinai blizgančių- senosios buvo matinės ir jam nelabai patiko, nes neatkreipdavo moterų dėmesio. O juk moterys, anot leitenanto, visos varnos, puola ant to, kas panašu į pinigą ar auskarėlį, ar šokolado popierių... Kai kitą dieną padėjėja su ūsais atneša dailiai suvyniotas sagas, jos, be abejo, pasirodo beesančios matinės. Leitenantui atvimpa lūpa, nes jo šios dienos esmė buvo gauti naujas- blizgančias! - sagas ir traukti su kolegomis į alubarį, kur jis galbūt pamatys įdegusio užsieniečio belaukiančią seną kekšę, tačiau ne tai bus jo ESMĖ- esmės jis negavo, nes jo padėjėja su ūsais atnešė jam blogas sagas. Nebus nei alubario, nei kolegų- kas eis į aubarį su tokiu, kuris savo matinėmis sagomis netraukia moterų dėmesio?! Aišku, leitenantas nebūtų vyresnysis, jei ko nesugalvotų- juk nesėdėsi žmogus visą vakarą namie su žmona, jei negavai sagų. Galima iš dienos išpešti ESMYTĘ, jei didžioji ESMĖ nepavyko. Leitenantas persirengia civiliai ir traukia į alubarį, kur jau no kitos gatvės pradžios girdėti jo draugų (kolegų) žvengimas ir kibinamų kekšaičių juokas. Leitenantas atsisėda už baro ir užsisako du alaus, abu sau. Tada ilgai rūko ir bukai spokso priešais save. Kažkas smirdi prakaitu, bet leitenantas nesusigaudo, kas būtent.

O gaisrininkas Povilas? Jis atėjo į darbą neišsimiegojęs, o šiandien jam naktinė pamaina. Tikėjosi nusnūsti darbe, jei nebus labai daug iškvietimų. Mintyse meldė žmones, potencialius gaisro sukėlėjus, kad nors vieną dieną, nors porą valandų nedegtų cigarečių, degtukų, žvakių ar dujinių viryklių ir leistų jam pamiegoti. Taip jis gautų savo dienos ESMĘ, kuri vakar gal buvo kita, bet šiandien būtent tokia- numiegoti porą posmų. Gaila, žmonės jo maldų negirdi, o gal neklauso. Iškvietimas į barą, kur kažkoks girtas kvailys padegė stalą, o šalia jo sėdėjusiai kekšei, kadangi ši buvo baisiai užsisvajojusi ir nespėjo atšokti šalin, apsvilino nutįsusias garbanas. Gaisrininkas Povilas įjungia sirenas, kaukia per miestą gelbėti baro stalo, bet užvis labiausiai jam rūpi pamiegoti; tačiau jau aišku kaip dieną, kad nebepavyks. Dar viena ESMĖ šuniui ant uodegos.
Trys žmonės, suvesti nenusisekusių ESMIŲ, susitiks bare, bet išsisikirs nesusipažinę, nes tai paprasčiausiai nebus ESMĖ. Jei visiems ji būtų viena, būtų kur kas paprasčiau. Deja, nėra.

Aš šiandien radau savo ESMĘ. Aš PARDAVIAU. Einu miegoti.

Kitą rytą galva sunki. Kažkodėl nesistebiu.

Guli lovoje ir žiūri į lubas. Lubos truputį sukasi. Negerai. Nusisuka į langą. Ką tik palijo. Toli matosi neryški vaivorykštė. Violetinė puiki, raudona kiek per blyški. Juodos nėra visai.
Staiga supranta. Šiandien jis esmės negaus. Ne todėl, kad nepasikelia iš lovos. Todėl, kad visą gyvenimą manė, jog žino, kas yra esmė. Pasirodo, nežinojo. Gaila, kad supranta tik dabar. Nebe laikas ką bekeisti.
Vėl žiūri į lubas, bet mato vaivorykštę. Dabar ir ji nežymiai sukasi, bet vis dar ta pati- puiki violetinė ir blyškoka raudona; juodos nėra visai. Gaila, kad tik dabar. Išties gaila, po paraliais. Nes taip apmaudu, kai negauni ESMĖS. Ypač, kai jau paskutinis kartas. Rytoj ESMĖS nebebus visai. Ir nebesužinos, kaip pasisekė anam su ta juoda spalva, nes nebesulauks mėnesio pradžios.

Sunkiai atsidūsta. Turbūt jau viskas. Jaučia, kaip sunkus gyvenimas užmina ant krūtinės; mina lėtai. Gal per lėtai. Pamažu supranta, kad visgi neklydo. Jis buvo teisus. Vaivorykštėje YRA juoda spalva, bent jau šitoje vaivorykštėje. Sumerkia pirštus, tada akis. Paskui nieko nebejaučia.
Už lango vėl ima lyti.