Akimirkų galerija ( I dalis  )

- Mergyt, žinai kiek šiuo metu turiu darbo? Visi tik ir skuba įamžinti  akimirkas, nesuprantu ar čia saulute perkaitino galveles, ar  greit besisukanti žemė, kad daugelio akimirkos turi kabėti ant įvairiaspalvių kambarių sienų, o ne puošti atminties tunelius. Vargu, ar šį kartą užteks dienos, pastaruoju metu vis sudėtingiau pasigauti  kokį nors lengvą debesiuką ir skrist pas kitus, o dar prastas matomumas mėnulio šviesoje, toli nepaskrisi, kartais  atsitinka taip, kad užmiegi ant debesio pamiršęs visus savo darbo reikalus. Et... svajojau apie šį darbą nuo tų laikų, kuomet iš dangaus  dugno žvejodavau žvaigždutes... tas mano smalsumas.... sakyk, mergyt, kodėl žiemos metu jaučiamas sąstingis, negi snaigių periodu žmonės nebesvajoja, neįgyvendina savo idėjų, nesišypso?
  - Brangusis, jei tu ir toliau taip filosofuosi, mes niekada nepakabinsim šių akimirkų, beje ar užteks tavo nepaprastųjų vinukų? Aš noriu, kad šios akimirkos taptų amžinomis šiame gyvenime.
  Akimirkų meistras pažvelgė į žaižaruojančias mergaitės akis ir tarė:
  - Amžinybės nėra, tik daug nepakartojamų akimirkų, dėl savo laikinumo virstančių aukso dulkelėmis, kurios nutūpusios ant žmonių juos nudžiugina arba nuliūdina...
  Staiga akimirkų meistro filosofijas nutraukė dundesys, šalia  sėdėjusi mergaitė atsitempė didžiulę geltoną dėžę ir buvo pasiruošusi traukti pirmąją akimirką.
  - Štai imk, ši pirmoji, tegu būna šios vasaros simboliu. Mergaitė ją padavė ir nusišypsojo lygiai taip pat, kaip ir toje akimirkoje.
  - Tą dieną pirmą kartą taip kaitriai ir vasariškai saulės spinduliukai nutūpė ant mano veido, o vėjas atpūtė pirmąjį besiskleidžiančių žiedų aromatą. Tą akimirką aš, tikrai, negalėjau nesišypsoti, - paaiškino nenuorama.
  - O, tu žinai mano geras drauge, šią diena iš tikrųjų ore tvyrojo stebuklas – toliau tęsė nenuorama, -  eidama mėgstamomis savo miesto gatvelėmis džiaugiausi, kad ruduo kartu su lapais buvo seniai užrakinti ir tvirtai atremti į medžius, kad  žiema baigė pūkinių pagalvių mūšį ir visi pūkeliai tiesiog nepastebimai išnyko,  pavasaris jau buvo pasveikinęs visą pasaulį ir pasitikdamas vasarą tiesė žalsvą draugiškumo kilimą. Štai tuomet tariau tyliai: „sulaukiau... vasara čia... žingsnis į žingsnį žygiuoja kartu su manim.... “
  Taip bemąstant, nelemti skrajučių dalintojai įbruko kažkokią reklamą, paėmus ieškojau artimiausios šiukšliadėžės, bet ryškus raudonas užrašas: „VASARA JAU ČIA, UŽSUK PAS JĄ Į SVEČIUS, GERIAUSIA VASARA, KOKIĄ KADA NORS TURĖJAI, LAUKIA TAVĘS! ”
  - Šito, tai aš tikrai nesitikėjau. Reklama peržengia visas ribas, nenustebsiu kitą kartą gavus skrajutę su užrašu: “debesų formų pasirinkimas virš Jūsų namų teritorijos arba  tiesioginė  saulės šviesa pasirinktu laiku“ . Taigi suradusi birželio 1 – osios gatvę su užrašu „vasarojam“, atvėriau duris ir įžengiau vidun, žmonių beveik nebuvo, turbūt ne visi susiviliojo tokiu keistu pasiūlymu. Negaiždama laiko pradėjau dairytis, parduotuvėlė nebuvo didžiulė kaip daugelis prekybos centrų, maloninga ponia stovėjo už prekystalio ir siūlė pagalbą, tačiau jos beveik negirdėjau, nes skaitinėjau, kas užrašyta ant prekių etikečių. Šios nepaprastos parduotuvėlės pasiūla, tikrai, negalėjo lygintis  su kitomis originalumu, tai, kad viename žingsnyje ji žadėjo, kitame siūlė išbandyti, skatino pirkti buvo būdinga visoms prekyvietėms, bet asortimentas mane tiesiog pakerėjo. Negalėjau net pagalvoti, kad tiek įstabių, skanių ir vasariškų dalykų gali įvykti per šiuos tris poilsio mėnesius.
  Nesusilaikiau ir iš parduotuvės išėjau nešina būsimų šokoladinių ledų skonio, valgomų kaitrią dieną, nenuspėjamu žydrų debesiukų formų su sąlyga, kad kiekviena karštą vasaros dieną, nors akies lopinėliu pažvelgsiu į dangų, nepamiršau ir galingų jūros bangų, pajūrio smėlio, kuris kaip visad  svečiuotųsi mano rūbuose ar knygose, nepamiršau nusipirkti ir būsimųjų raudonų  prisirpusių  braškių, ant palangės džiovinamų įstabaus grožio kriauklyčių, atgaivinančio, šilto lietučio, kaitrios saulės spinduliukų.... – ech... galėčiau taip vardinti ir vardinti, - atsidususi tarė mergaitė.
  - Na, bet užteks kalbų, mano dėžutė pilna nekantraujančių būti pakabintomis, akimirkų.
  Akimirkų meistras greitai išsitraukė stebuklinguosius vinukus ir nenuilstamai rėmino bei kabino kiekviena akimirką, netrukus geltonoji dėžutė tapo tuščia, tuomet akimirkų meistras sužiuro i mergaitę, jos rankose švytėte švytėjo akimirka, kurios negalėjo įžiūrėti.
  - Hmmm..., mergyt, bet ši akimirka nestandartinė, aš negalėsiu jos pakabint ir įrėmint, kad ir kaip norėčiau.
  Mergaitė, tik nusišypsojo ir tarė:
  - O jos ir nereikia kabinti, ji jau  rado vietą mano širdelėje, įrėminsiu ją i kupinus džiaugsmo ir šilumos rėmus ir pakabinsiu ant svaigių jausmų vinukų.
  Ligi tol stovėjęs  ant kopėčių, akimirkų virtuozas  nulipo ir jau ketino tarti žodžius, tačiau mergaitė jį nutildė:
  - Tššš.... žinau, kad amžinumo nėra, bet.... – šypsena papuošė jos veidą.
  Tą vakarą akimirkų meistras vos vos spėjo ant paskutiniojo debesiuko pas kitus šio akimirkų pasaulio gyventojus, tą vakarą mergaitės kambary žibėjo geltona švieselė, portugališkos muzikos garsai buvo apgaubę raminančiu šydu, po truputi leisdami mergaitei pasitikti naują, daug akimirkų žadančią dieną ...