Angelas be sparnų

Senoj namo sienoj verkianti juodoji orchidėja.

---

Aš tik norėjau pabėgti nuo viso pasaulio. Nuo skausmo ir laimės. Nuo meilės ir liūdesio.
Mačiau kaip stipriai teka upė. Negalėjau patikėti, kad dar esu gyva. Su popierio lapu ir neišsipildžiusia svajone. Aš tik norėjau išmokti skristi. Tik sparnus užsiauginti. Sėdėjau užupyje. Kanalizacijos kvapas vertė skubėti. Brūkštelėjau kelis žodžius. Ir uždėjus akmenuką ant lapo – išėjau. Buvo sunku atsisveikitni. Pasakyti, kad viskas yra laikina. Net angelai miršta. Nesvarbu, kad gyvenimas tesiasi. Jie miršta.
Visada buvo gera. Buvo gera žiūrėti į jo liūdnas akis. Į jo pirštus, kurie atsargiai lietė kiekvieną mano kūno dalelę. Tai nesuvokiama, bet aš supratau, kad jo man nebereikia. Kad nebereikia jo švelnių rankų. Jo šypsenos, kurią išvysdavau tik, kai jis svajodavo apie mūsų gyvenimą. Jo lūpų, kurios švelniai glausdavosi prie manųjų. Jo sparnų man nebereikia.
Pamenu.... Kaip mes piešėm angelus. Jis verkdamas piešė mane. Piešė sparnus. Violetinius sparnus, kuriais sakė skraidyti išmoksiu. Bet jis melavo. Aš ne angelas. Ir skristi nemoku. Jis piešė mano garbanas ir sakė, kad jos dvelkia dangumi. Piešė akis, kurios jam buvo panašios i lietaus lašus ir kuriais angelai įsikūnija i žmones. Jis tą piešinį .... suplėšė. Nes manė, kad popieriuje manęs nepavaizduos niekas.
- Angelai tik akims, - sakydavo jis.
Kodėl? neklausk.  Tą vakarą mes buvom susipykę. Jis tylėjo. Aš kaip visada šaukiau ant jo . Šaukiau, kad jis mane skaudina, kad jis neduoda man laisvės, kad yra pats blogiausias. Šaukiau, nes norėjau ant kažko išsilieti. O jis savo liūdnomis akimis pro langą stebėjo kaip lašai pasiekia langą ir tyliai keliauja žemyn. Tada jis tyliai (tikriausiai nenorėdamas, kad aš išgirsčiau) tarė:
- Tavo sparnai sušlapo. Tu nebepaskrisi su manimi.
Man pasidarė gaila jo . Ir gal kažkiek savęs.  Tą akimirką supratau, kad mes nebūsim kartu. Ir, kad jis tai žino. Aš tyliai priėjau ir apsikabinus jį pasakiau:
- Aš neturiu sparnų. Aš ne angelas. Ir niekada juo netapsiu.
Jis nieko neatsakė. Tik nuėjo. Ir tikriausiai nebegrįžo. Buvo su manimi, bet be savęs. Jo akys pasidarė tuščios. Šypsena iš veido paslaptingai išnyko.
Jaučiausi kalta. Tai jį dar labiau naikino. Jis dažnai žiūrėdavo tiesiog pro langą. Į niekur. Tyliai kažką sau šnabždėdamas. Pajaučiau, kad man pradeda jo trūkti. Tai mane vertė grimzti vienatvėn. Svajoti sau vienai. Vaikščioti paskendus vienatvės rūke.
Taip praėjo metai. O mes beveik nebendravom. Tik buvom kartu. Nors jis man kartą į savaitę dovanodavo senas nuotraukas. Palikdavo jas ant stalo arba po pagalve. Kartą radau šaldiklyje. Jos buvo visai man nepažįtamų žmonių. Aš jas pradėjau rinkti ir ant nugarėlių užrašinėti datas, kuriomis jis man jas palikdavo. Bet kodėl? Nežinau...
Taigi, praėjo metai. Aš jau spėjau pasėdėti ant senamiesčio stogų su stikliniu coca colo‘s buteliuku. Nors visada svajojau tai padaryti su juo. Sakėm stebėsim žvaigždes ir lyginsim jas su colos burbuliukais... Sunku suvokti, kad jau metai kaip nebuvau jam pasakius nei vieno žodžio iš širdies. Tik .... Vieną kartą, kai jis vėl stebėjo lietų sedėdamas prie savo darbo stalo, aš riktelėjau jam, kad nepakenčiu tokių santykių. Jis visai be pykčio atsakė:
- Tai kodėl gi neišskrendi?
Negi jis tikrai manė, kad aš jo angelas... Kuriam sušlapo sparnai.
Kartais taip norėdavau jį paliesti. Ar bent prisiglaudus užuosti jo kvapą. Bet bijojau. Nežinau ko. Gal, kad išsidraskysiu gabalais.
Be nuotraukų, kurias jis man dovanojo, neturėjau nieko kas man primintų jo kvapą. Kai būdavo liūdna, o gal tiesiog viduje tuščia, susirasdavau tas nuotraukas ir jas apžiūrinėdavau. Stengdavausi užuosti jo kvapa. Rasti kažką man pažįstamo, bet viskas buvo bereikalinga. Tik viena nuotrauka. Ji manyje kėlė baimę. Sena ir visai ištrupėjusi siena ir joje nupiešta orchidėja. Juoda orchidėja per pusę sienos. Nuotrauka buvo visa apiplyšusi ir šiek tiek apdegusi. Kažkokia jėga joje slėpėsi. Ir kažkodėl įsivaizdavau tą sieną mūsū namuose. Mūsų. Norėjau apie tą nuotrauką pasikalbėti su juo. Bet bijojau. Jau kuris laikas nesakiau jam nei žodžio. Tai dar labiau didino baimę jam ką nors ištarti.
Bėgo dienos. Aš vis labiau slėpiausi savyje rinkdama jo nuotraukas. Beveik su nieko nebebendravau. Kažkur dingo ta linksmoji Mija.
Pradėjau rūkyti. Maniau, kad taip jis susivoks, jog joks aš ne angelas. Man patiko. Patiko, kai dūmai patekdavo į akis. Patiko laikyti rankoje ploną cigaretę ir jaustis paskendusiai cigaretės dūmuose. Patiko, nes tai padėdavo jį pamiršti.
Tą vakarą, kai aš jį paskutinį vakarą mačiau, jau maniau, kad pagaliau viskas susitvarkys. Jis priėjo prie manęs. Aš sedėjau prie naujo projekto ir kaip tik rūkiau. Paėmė mano cigaretę. Įtraukė dūmą. Atidavė man ją atgal. Apsikabino mane ir išpūsdamas dūmus šnabždėjo:
- Mija, aš pavargau. Man trūksta tavęs. Trūksta tavo auksinių garbanų. Tavo liūdnų akių. Tavo rankos. Kūno. Noriu tavęs. Visos. Jau visą amžinybę norėjau tau tai pasakyti. Kodėl tu neišeini? Kodėl dar saugai mane, kai aš tave engiu. Kodėl? Tu privalai išnykti.
Aš tylėjau. Surūkiau cigaretę. Užgesinau ją. Atsistojau. Pasiėmiau šaliką, popieriaus lapą. Ir išėjau. Taip vaikščiojau dvi paras. Ir štai, aš užupyje. Rašau laišką jam. Apie skausmą ir laimę. Apie meilę ir liūdesį. Apie angelą. Apie jį. Ant suoliuko, kur mes susipažinome. Keista, bet sedėjau ten su viltim, jog jis ateis. Ar atskris... Buvo jau vakaras. Tie keli brūkštelėti žodžiai tam popieriaus lape man buvo beveik nebeįžvelgiami. Norėjau parašyti kažką šilto, bet geliančio širdį. Bet niekas nelindo į galvą.
- O, štai ir mūsų bohemiškasis užupio tualetų valytojas. Ši plytelė buvo mūsų susipažinimo kaltininkė. Šis suoliukas draugystės pradžia. Ir pabaiga.
Tiek daug prisiminimų, kurie varo neviltin. Norisi susipjaustyti riešus. Žinau, kad nebegalėsiu be jo gyventi. Man nieko kito nereikia. Tik jo. Nors jis man ir nebereikalingas. Nes.... Per daug svrabūs daiktai visada pernelyg tausojomi, kol galiausiai juos pamirštame ir kažkur paslepiame.
- „ Aš išeinu. Tavo garbanė išeina. Nes nebegali tverti to skausmo. “
Štai toks brūkštelėtas laiškas. Juk nereikia per daug stengtis. Tai tas pats kas rašyti laišką niekam. Juk jis jo vis tiek neras ar net neieškos. Kodėl turėtų ieškoti?
Išspaudžiau paskutinę ašarą. Džinsų kišenėje radau nuotrauką su juodąja orchidėja. Padėjau prie laiško. Nuėjau.
Kai tik nuėjau pajutau, kad kažkas eina link suoliuko. Tyliais žingsniais, bet nuo nieko nesislėpdamas ėjo žmogus. Jaučiau, kad tai jis. Bet neatsisukau.
Gal visgi aš angelas? ... o gal mes abu angelai?
Žvelgiu pro langą ir matau krentančius lašus.

---

Tyliais žingsniais pakylu į dangų.