Iš Ulbiko Zizo gyvenimo...

Ulbikui Zizui išaušo nauja diena. Jis vėl atsibudo savo mažajame kambarėlyje, kurio tapetų spalvos blyškimą turėjo galimybę stebėti nuo pat vaikystės. Dar nesumojęs, džiaugtis tuo ar ne, pasiglostė savo žilstančią barzdą ir atsikrenkštė: “kche – kche”. Tada atsiminė, kad šiandien turi nuveikti du svarbius darbus. Na, vienas iš jų ne toks jau labai ir atidėliotinas – tiesiog reikia nenueiti į darbą. O antras? Ulbiko Zizo kaktoje įsirėžė gili susirūpinimo raukšlė: juk kažką dar turėjo padaryti. “Kad tik nebūčiau pamiršęs… Durna senė, ta mano motina. Barška virtuvėje, ruošdama man pusryčius, neduoda nė susikaupti… Tikisi, kad ir šiandien spūdinsiu į darbą, bjaurybė… Proto turėtų, juk tai žemina mano orumą… „ ir t. t.
Ulbikas Zizas turėjo keistą įprotį: sustreikavus atminčiai, imdavo ką nors keiksnoti. Burbėdavo tol, kol neprisimindavo. Kartais tai tęsdavosi ilgai, net metų metus. Pavyzdžiui, praėjus mėnesiui po pirmosios santuokos, jis ėmė skųstis žmonai esąs prastai maitinamas, o šiai ėmus tobulintis vakariniuose kulinarijos kursuose nuolat zurkdavo dėl to, kad, kaip jaunavedys, nuolat yra paliekamas vienas. Žmona metė kursus ir nuvedė jį pas daktarą pasitikrinti skrandžio. Žinoma, tas kvailys nieko nerado. Ne be reikalo Zizas visą savo gyvenimą taip niekino daktarus. Tačiau taip visko palikti, jis negalėjo, todėl apsilankė pas tą kopūstgalvį gastrologą dar porą kartų. Aišku, kad apsilankius ketvirtą kartą, šundaktaris surado ligą ir išrašė vaistų. Davė receptą ir dar žodinį patarįmą pridėjo:
- Labai įsitempęs tu, žmogau. Atsipalaiduok. Nuvažiuok pažvejoti su draugais, retkarčiais alutį pagurkšnok...
Ir Ulbikas Zizas pasikeitė, pagėrė vaistų, apiburnojo farmacininkus, kad gi tokius neveiksmingus gamina, visiškai nusivylęs griebėsi daktaro patarimo. Tiesa, žmonai papriekaištavus dėl daugiadienės žvejybos, Ulbikas Zizas užvedė temą apie nesirūpinimą šeimos galvos sveikata. Žmona užsičiaupė ir, gerai pasvarsčius, nusprendė, kad visos jaunos šeimos bendro kelio pradžioje patiria nesklandumų. O po to apsitrina ir išsprendžia savo problemas.
Iš tikrųjų, po dešimties metų, problemos baigėsi, tačiau Zizų šeima neapsitrynė, o išsiskyrė. Ulbikas Zizas burbėjo ir keiksnojosi viso ištuokos proceso metu, tačiau staiga nutilo, išgirdęs jog yra laisvas. Nutilo, nes tuo metu atsiminė, ką buvo pamiršęs: prieš dešimt metų jis visai nenorėjo vesti, juk buvo toks jaunas.
Kaip puiku būti jaunu ir laisvu, - džiūgavo Zizas. Taip nuostabu, kad nežinai, kur dėtis iš tos laisvės. Tačiau šis pakilumas neužsitęsė, kadangi vargšą Zizą vėl  įtraukė gyvenimo peripetijos. Atmintis silpnėjo, o senasis keiksnojimosi įprotis jai pagerinti visada pasiteisindavo.

Šį rytą net burbėti ilgai neteko. Įprastinė mantra buvo pertraukta motinos kvietimu:
- Eik valgyti sūnau. Į darbą pavėluosi..
„Pala, sena ragana... Į darbą? Kaip gi aš galiu eiti į darbą, jei mano šefas gėjus? “
Zizas nusišypsojo dėl to, kad atsiminė, jog vakar padarė šį atradimą, o demaskuoti ir deramai išdergti (kaip jie to ir nusipelno) gėjus buvo vienas pastarųjų metų pomėgių. Patrauklesnis net už žvejybą.
Taip, taip, jis apsirikti negalėjo. Pasišlykštėjimo jausmas, apėmęs tada, kai putlūs šefo piršteliai prisilietė prie jo vyriškos rankos paduodami projekto eskizą. Pakvietimas išgerti brendžio ir tas gręžiantis mažų akučių žvilgsnis virš taurės... “Fui... vos neapsivėmiau. Juk aš ne prostitutė kokia.. “
Todėl Ulbikas Zizas vakar prieš užmigdamas nusprendė demonstratyviai nebeiti į darbą, kuriame dirba tokie žmonės, ir sukūrė mįslę. Kadangi buvo išvargęs nuo emocinės perkrovos, mįslę pasižadėjo užrašyti iš ryto, kad niekada nebepamirštų ir galėtų užduoti padoriems žmonėms.
Iškišęs iš po antklodės koją, pasiekė ant rašomojo stalo gulintį pieštuką. Zizas seniai  buvo pastebėjęs mažo kambarėlio privalumus – kojos dažnai gali atlikti ir rankų funkcijas. Pieštukas kvepėjo ziziškos kojos tarpupirščiu, šalia lovos voliojosi senoji Zizo užrašų knygelė, todėl, palaimingai atsidusęs, Ulbikas Zizas joje užrašė savo mįslę:
„Debesys, žemai pakibę, kaip pimpalai į juodą medį spokso. Kas? “ (Gėjai)
Tada, nepaprastai gerai nusiteikęs, stryktelėjo iš lovos, apsirengė, įšokęs į virtuvę pabučiavo motiną į nukarusį žandą, sušveitė dešreles su troškintais kopūstais ir išėjo. Beeidamas gatve pradėjo galvoti, ką dar prasmingo, galėtų nuveikti tokią gražią dieną. Jis užsuks išgerti bokalo alaus dėl visa ko, kad skrandis nesustreikuotų po sočių pusryčių, o paskui... Paskui nueis į darbą ir doro žmogaus žvilgsniu, drąsiai pasitiks smailias šefo akutes.
Ulbikas Zizas pasitaisė ant nosies akinius ir, švytėdamas garbingo žmogaus aureole, stumtelėjo baro „Pas Morkų“ duris.