Laikas pjauti liūdesio smilgą ir lauko svajas

Prišaukti valią lyg pakinkytą
Eržilą - neišeina.
Pastogėje nušiurę norai neretai
naktim krebždėjimą sklaido.

Ir nyku, kai šalna apkabina,
ant paklodės pirštus sudėlioja.
O viršum. nešukuotų plaukų ir
negrojančių pirštų, parašiuto
takais nusižiovauja norai
pumpuriniam stoge apsistoję.

O rytais smilgų šluotom
per šonus ir kojas mano,
lyg gyvenimas sąnarius
suktų už nebaigtą būtį.

Ir negaila, kaulai sutrešo,
šunims mano kaulai, šunims.
Išgrauš išpurens ir nurengs.
Nes stogas balsus paskandinęs
jau vėjo nešaukia ir Dievo negaili.
Tik mėnulio naktim užkūrena
išmindytą aidą.

Atsikėlus su pienės pūkais,
į ribotumą plaukiam raidėm,
nes rytais pakeliui, o naktim
po keliu.

Net ir derliaus metu, pasimeldus
gerumui už bręstančią tylą,
išeinu ne tuščia. Išsiaštrinu
ilgesį metam ir jau pjaunu
vėstančias lauko svajas.