Saulės šypsenėlės

Viskas prasidėjo tada, kai buvo tik Dangus ir Saulė. Saulė į Dangų žiūrėjo, Dangus į Saulę… Viens kitam meilę prisiekinėjo ir niekam laimės nepavydėjo.
  Bėgo laikas, šilkiniais bateliais apsiavęs, taip tyliai ir nejaučiamai. Žemėje atsirado augalėliai, gyvūnai ir žmonės. Saulės širdis buvo didelė, meilės kupina. Pažvelgusi į žemę ji pamatė visus tuos nuostabius padarėlius ir ėmė jiems savo šypseną spinduliais dalinti. Dangus pajuto, kad vis mažiau mylimoji jam besišypso, vis dažniau žmonėms savus šypsnius  dalina. Užtraukė švelnų jo veidą tamsus pavydo debesis. Ėmė mąstyti, kaip padaryti, kad Saulė šypsotųsi tik jam ir niekam kitam.
  Naktimis, kai Saulė nueidavo miegoti, o smagiąsias Dangaus platybių jūras užleisdavo Mėnuliui žvaigždes ganyti, dangus visas bėdas žvaigždėms papasakodavo. O žvaigždės, žmonių sielų atspindžiai, patarinėjo. Vienos bandė nuo pikčiausių planų atkalbėti, kitos stengėsi dar labiau pavydo ugnį pakurstyti. Įkyriausioji kiekvieną naktį savo planą Dangui į ausį šnabždėdama įtikino, kad reikia debesimis Saulę žmonėms užstoti.
  Veikiai žmonės pasigedo šiltų Saulės šypsenėlių. Pažvelgė į Dangų, o ten juodžiausiais debesimis Dangus, lyg jauną veidą bjauriausia grimasa pakeitęs, Saulę nuo žmonių užstojo. Saulė nusiminus, švelnų veidą susikaupimo raukšle padabinus, mąstė kaip žmonėms švelnias šypsenas dalinti. Bandė debesų maldaut, bet jie rūsčiai kartojo “NE”.
  Taip niūriai žmonės ir gyveno, kol vieną dieną Saulė pamatė mažutį, dailutį, baltutį debesiuką, linksmai po dangų šokinėjantį. Prajuokino ji savo spinduliukais ir paprašė, kad jis mažiausiame savo gabalėlyje Saulės šypsniuką (spinduliuką) žemėn nuneštų. Debesiukas mažas, nepatyręs ir žingeidus būdamas, sutiko.
  Nukrito mažas vandens lašeliukas į švelnią žolytę. Patiko debesiukui tas jausmas ir jis ėmė švelniai basom po žolę bėgiot, taip nešdamas žemėn saulės šypsenas lašeliuose sutalpintas.
  Tokį debesiuko smagumą pamatę, surūgėliai debesys irgi norėjo pajusti dar nepatirtą ir tokį smagų jausmą – po žolę pabėgiot. Talpino ir jie vandens lašiukuose Saulės spindulėlius - ir pasipylė žemėn Saulės šypsenų lietus. Žmonės, augalai ir visi gyvi padarai buvo laimingi, galėdami vėl džiaugtis Saulės meile.
  Naktį, kai Saulė laiminga užmigo, gerosios žvaigždės Dangui pašnabždėjo, kad reikia Saulę išlaisvinti, nes  ji labai nelaiminga (beveik nesišypso) … Dangus tai buvo pastebėjęs, be to jis nesuprato, kad lietus- mylimosios šypsenos, todėl paleido Saulę, kad ji vėl linksmai šypsotųsi.
  Taip iki šių dienų, naktimis žvaigždės Dangui pašnibžda ir Dangus, arba pavydo pagautas, įkalina Saulę, arba laimės apsvaigintas jos, šypsena su žmonėmis dalinasi.