Už kampo

Esu aš kaip gatvė be vardo -
Vagis, atsisėdęs už kampo.
Virvutėmis naktį užtampo
Šviestuvai, po to - dar apspardo.

Guliu, toks nuvirtęs į pelkę.
Užmiršęs visus, net mąstyti.
Užmiršęs pasaulinę lytį,
Minty svetimoj susitelkęs.

Norėčiau, kad rankos pakiltų,
Tranzuotų stoty beprotystę,
Ir dangty pro skylę pralįsti,
Norėčiau, gyventi po tiltu.

Po tiltu. Gerai man ten būtų,
Ten šunys rytais vis palotų.
Matyčiau daugybę spalvotų
Namų, komunalinių butų.

Nebuvo į gamtą man lango,
O vietos - kišenėje vėjui.
Šešėlis, ir tas išprotėjo -
Net šventėm manęs neaplanko.

Širdis, vis daugiau  reikalauja,
Turiu tiktai pavarą vieną.
Rytais men nestovi... blakstienos -
Susikišu liūdesį saujon.

Bevardis esu ašai žmogas -
Dvi kojos, ir gatvė skersinė.
Senatvė mane  nusiskynė -
Vagis aš, save apsivogęs...