Rašyk
Eilės (73847)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10431)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Virš Stambulo kyla saulė. Dar labai anksti, bet oras jau neskaidrus ir netrukus tvankuma prislėgs miestą.
Tu miegi ir aš sugalvoju išgerti kavos, kol nepratrūko diena. Vėliau bus per karšta. Lipu į liftą ir leidžiuosi į viešbučio restoraną. Viešbučio foje prabangus antikvarinis laikrodis muša  šešias.  Jo dūžių garsą akimirksniu pasigauna ir sugeria minkštučiai turkiški kilimai. Kaip ir dera aukštos klasės viešbučiui, ramybės jis netrikdo. Tik neprikišamai įspėja, kad ir čia laikas eina.

Prie restorano durų mane pasitinka dažyta blondinė, kuri džiugiai išrėkia: „Labas rytas, madam! How are you?  Ar pageidausite prie nerūkančių? Rūkote? Puiku! Turiu nuostabią vietelę prie lango! ”.  Jos balsas tokį ankstyvą rytą rėžia ausį. Nužvelgiu salę. Pusryčiaujančių vos keli – pagyvenusi išblyškusi dama su nykštukiniu pudeliu ir du neaukšti pliktelėję vyriškiai, labai panašūs, matyt, dvyniai.

Prisimenu, kad šiandien pažadėjau tau naują istoriją. Patogiai įsitaisau, užsisakau kavos ir mėgaujuosi pirmaisiais saulės spinduliais, pagaliau įveikusiais garuojančio Bosforo pinkles.

Dzingt!  - kažkur šalia skimbteli krištolinė taurė. Dar akimirka ir saulės blyksnis, švystelėjęs raižytos taurės briaunoje sviedžia mane į kitą pasaulį, paslaptingą ir svaiginantį, kuriame skirtumas tarp realybės ir fantazijos yra toks netvarus, jog akimirką apima baimė peržengti ribą. Erdvė suvirpa ir lėtai deformuojasi, palengva priversdama matyti tai, ko nėra, niekada nebuvo ir nebus...

Šviesaus marmuro sienelė slepia padavėjų darbo vietą, bet iš jų judesių lengvai gali atspėti, kas vyksta – lankstomos servetėlės, blizginami stalo įrankiai, rikiuojamos taurės. Nors jų rankų beveik nesimato, nesunkiai pastebiu, kokie vikrūs ir neklystantys jų judesiai. Akis pagauna savitą tų judesių ritmą ir blausioje akstyvo ryto šviesoje prasideda tikras spektaklis.

Viens du trys. Viens du trys. Puodelis, servetėlė, šaukštelis. Puodelis, servetėlė, šaukštelis – šoka padavėjų rankos. Beveik sinchroniškai. Padavėjų vyresnysis salės gale moko naujoką.  Šakutė, peilis. Šaukštelis, taurė. Kairėn, dešinėn. Kampas! Tempas! Stop! Dar kartą. Padavėjų vyresnysis – įspūdinga persona. Aukštas, žilas turkas beveik groteskiška nosimi. Tikras ponas Nosis.  Galvą jis laiko aukštai iškėlęs, burna lengvai pražiota.  Jis nekalba, nes kvėpuoja per burną.  Ponas Nosis iš aukšto stebi salę ir dalina užduotis. Padavėjų akys seka jo žvilgsnį, ir pakanka lengvučio galvos linktelėjimo, kad užduotis būtų suprasta ir įvykdyta.

„Guten Morgen! ”, - vėl džiugiai suklykia blondinė administratorė, pasitikdama storą nevalyvą vokietį. Ir vėl tyla, pertraukiama vos girdimo padavėjų čiuožimo parketu, lengvo taurių skambėjimo ir dar kažko... ką dar sunku įvardinti. Kažko dar tik menamo, bet jau artėjančio. Girdimo tik nuojautų lygmeny, tačiau jau trikdančio snūdrią ryto ramybę.

Vargšė blondinė. Stengiasi kaip išmanydama padaryti įspūdį kiekvienam čia užsukančiam užsieniečiui. Jai reikia susirasti vyrą ir išvažiuoti. Nes čia ji sėkmingai neištekės. Vien dėl tų mažų nešvankių daikčiukų, kuriuos išsitatuiravo sau ant sėdynės, kai buvo jauna ir kvaila. Vyras turkas jai to niekada neatleis. Dėl to taip ir plyšoja, ir vaiposi lyg pakelės kekšė. Ji skuba. Nes greitai bus nebegraži.

O štai ir solo partija – kava, stiklinė vandens ir septyni žingsneliai iki manęs. Kava, stiklinė vandens ir septyni žingsneliai atgal.
Keistas mažas pasaulis, kuriame kiekvienas daiktas turi savo vietą, ir kiekvienas judesys yra prasmingas. Ir nežiūrint, kad viskas vyksta regis be jokių pastangų, tame pasaulyje juntamas nesugriaunamas tvirtumas, keliantis labiau chaotiškoms asmenybėms arba paniką, arba saugumo jausmą.

Ponas Nosis neturi šeimos. Jis gyvena nuobodžiai harmoningą vienišiaus gyvenimą. Yra nepakeičiamas darbe, o retų atostogų metu renkasi kulinarinį turizmą. Ne todėl, kad norėtų išmokti gaminti įmantrius patiekalus, jis net neturėtų kam jų ruošti. Vien tam, kad dar kartą įsitikintų, jog niekas iki šiol neišmoko jų patiekti geriau. Priešingai nei atrodo, jis nėra nei piktas, nei surambėjęs. Prieš daugelį metų šiame pačiame viešbutyje žydraakė britų finansų magnato duktė padovanojo jam savo širdį, bet jis neišdrįso priimti brangios dovanos. Tačiau niekada to ir nesigailėjo. Jis žinojo savo vietą, ir tas žinojimas garantavo jam išgyvenimą. Jo vienintelė gyvenimo meilė neįkvėpė jo lemtingam žingsniui. Jis užliūliavo savo skausmą svajomis apie karjerą. Šį darbą dirbo jo tėvas, ir jis svajojo tapti vyriausiuoju padavėju. Tai buvo jo vieta. Jis tuo tiki.

O kaip ta dama prie lango? Dama susimąsčiusi žvelgia pro langą ir švelniai glosto šunytį. Glosto beveik automatiškai. Jos akyse tvenkiasi ašaros, ir ji bando jas paslėpti. Taip. Taip!  Ji yra toji žydraakė mergaitė, grįžusi po keturiasdešimties metų į šį vis dar nuostabų Stambulo viešbutį pasitikti savo meilės, kurią puoselėjo pusę gyvenimo. O jis! Jis ne tik tapo pasipūtusiu seniu, prastai veikiančia nosimi, jis jos net nepažino! Jis jos neprisiminė! Ji užkalbino jį, ir jis net atsakė jai kažką. Trumpai, nes sunku kalbėti kvėpuojant burna. Ne, ji nieko jam nesakys. Ir tuoj pat išvyks. Ir paliks jam laišką, kuriame pasakyta viskas. Vakar ji visą naktį jį rašė.

Viens du trys, viens du trys – šoka ledų indeliai, žvakidės ir mažutės našlaičių puoštelės. Nebylūs, nepakeliantys galvų padavėjai primena baltus šešėlius. Keistas pasaulis, kažkoks trapus, lyg stiklas. Gal todėl, kad čia išties daug stiklo. Ir tas garsas... Tas, kurio vis dar nesigirdi, bet kurio virpesius jau galiu justi oda.  Arba pamatyti neįprastai, priešingai visiems fizikos dėsniams užlūžusiame spindulyje.

Broliai dvyniai tylėdami žiūri vienas į kitą. Dar visai neseniai jie dirbo auklėtojais mergaičių internate. Mergaitės juos dievino. Brolius dažnai galėdavai matyti miesto parke, kur jie sėdėdavo ant suolelio ir pakaitom skaitydavo mergaitėms romanus. Arba vesdavosi jas į miesto muziejus ir pasakodavo Stambulo istoriją. Mergaitės būriu sekiodavo paskui juos, kibdavo jiems į parankę, glausdavosi prie jų, apkabindamos juos per liemenį, kovodavo dėl jų dėmesio. Jie mylėjo mergaites. Buvo joms kantrūs ir dėmesingi, švelnūs ir atlaidūs. Net baigusios mokyklą mergaitės jų neužmiršdavo – rašydavo jiems ilgus laiškus, guosdavosi ir klausdavo patarimo. Broliams dvyniams mergaitės buvo visas jų gyvenimas. Tai buvo jų vieta.
Bet netikėtai išaiškėjo, kad broliai yra gėjai ir jie buvo pašalinti iš mokyklos. Jie prarado darbą. Vakar jie gavo raštą iš ministerijos, kuriame buvo pritarta mokyklos sprendimui. Dar daugiau, jiems buvo visam laikui uždrausta dirbti su nepilnamečiais. Jie prarado viską.

Viens du trys, viens du trys – keliauja broliams desertas. Oru plaukia dvi didžiulės rausvo porceliano lėkštės, kiekvienoje jų – mažutis šokoladinis pyragaitis ir šaukštelis trintų gervuogių. Padavėjai virtę kone astraliniais kūnais, beveik permatomi.
Kažkas negerai šitame spinduliuojančiame pasaulyje. Oras tampa klampus nuo įtampos. Žėrintys sietynai ima suktis ratu, pajutę svetimo pasaulio dvelksmą. Kažkas čia ne taip. Perdaug nelaimingų tokioje mažoje erdvėje?

Blondinė? Ji dar turi vilties. Ponas Nosis? Vargu. Jis dar negavo laiško, kuris pakirs jo tikėjimą. Nelaimingoji dama? Ar broliai dvyniai?

Vienas brolių dvynių išsitraukia iš kišenės nedidelį baltos plastmasės buteliuką ir atsukęs dangtelį įmeta į abu puodelius po porą  tablečių. Matyt cukraus pakaitalas. Tylėdami maišo kavą.

Noriu sugriauti šią tylą. Pamoju naujokui. Jis pribėga, brūkšteli delnais sau per šlaunis ir nuleidęs galvą laukia, ką aš pasakysiu. Pirštu stumteliu taurę, ji krenta. Bet nieko neįvyksta. Taurė nesudūžta. Ponas Nosis nė nemirkteli, tik žvilgsniu parodo naujokui pakelti ir išnešti indą. Nei aiktelėjimo, nei reikšmingo žvilgsnio. Niekas nepasikeitė. Man nepavyko. 

Vėl kažką sužviegia blondinė administratorė. Jos žodžių nebeįmanoma atskirti. Tai nebe balsas, tai stabdžių žviegimas prieš raudoną šviesoforo signalą.

Pakylu. Einu pažadinsiu tave. Kol nieko dar nenužudžiau.
2005-08-13 23:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-21 18:23
Tiffany neskaitant šuns
O, su kokiu malonumu perskaičiau. Rugpjūčio popietę šlamščiau arbūzą, TV rodė kažkokias varžybas, aš laukiau filmo apie Alisą stebuklų šalyje, galvojau apie du vyrus ir niekaip neapsisprendžiau, kurį myliu (jei išvis moku mylėti) ir kurį noriu matyti. Ir staiga šis kūrinėlis! Norisi jo daugiau.
Galvoju taip pat apie savo gražutę dukterėčią, Italijoje dirbančią padavėja. Ir dar apie tai, kad neturiu nieko, ką galėčiau pažadinti. Kol dar nieko nenužudžiau.
Ačiū autorei už puikų stilių, už malonumą skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-16 13:10
vaja
Sužavėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-15 19:05
šria
Taip, kaip kažkas ir minėjo, nenuobodus. O tas rytinis - stiklinis pasaulis pasirodė tarsi sterilus vakuumas, kur net stiklinės nedūžta. O tie broliai tikiuosi gėjai ne tarpusavy? Hm.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-15 19:04
šria
Taip, kaip ka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-14 15:09
silmariena
O tai galėtų būti romano pradžia:) laaaabai gražu ir kaip minėjo Prozerpina jį traukia skaityti. Dideliausios sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-14 15:07
Man labai patiko :) Šaunus, įdomus kūrinėlis. Jei taip būtų parašyta visa knyga, tai skaitant vakare tikrai neužmigčiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-14 12:58
Prozerpina
Puikus, traukte įtraukiantis tekstas. Taip ir matau šokančius padavėjus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą