Šiandien, vaikai, mokysimės plačiai užmerkti akis (1)

Rugpjūtį, tą keistą mėnesį, kai iš dangaus krenta žvaigždės ir obuoliai, ūmai užpuola rudeniu atsiduodantys lietūs ir mokyklinės mugės, brukančios lenkiškus sąsiuvinius, rusišką guašą ir įtartiną reklaminę mintį, kad mokykloje gali būti gera. “Juk mokykloje tiek linksmybių galima prasimanyti! Aš jau pasiilgau! “ – šypsosi propagandininkas Rokas iš MAXIMOS katalogo.
Aišku, šitas “Vilniaus prekybos” įsūnis, jei spręsim iš vaikėzo kūno dalių proporcijų, - tik koks pradinukas ar penktokėlis, tad teksto analizės Roko dar nemokė. Žodžiai “gali” ir “galima” – labai jau slidūs. “Gali” jokiu būdu nereiškia “yra”, “galima” nereiškia, kad bus. Prekė be garantijos – įtartina prekė. 
Žinoma, visuomenė, nors įtaroka ir popiktė, į lingvistines ar kitokias filosofijas nelinkusi. Visuomenė mokyklomis pasitiki.  Politikai, daktarai, teisėjai – visi įtartini. Reikia kažkuo pasitikėti. Visuomenė renkasi televizorių, “Vakaro žinias” ir, jeigu būtinai reikia dar ko nors, mokyklą.
Išlenda klausimas: o ką visuomenė išmano apie mokyklas? Klausimas, aišku,  slidokas: vėl galima nulįsti į filosofijas arba pasikart tarp nuomonių. Tad norėčiau paklausti kiek kitaip: ką televizorius, ta stebuklinga dėželė, neišvengiamai formuojanti nuomones ir požiūrius,  rodo apie mokyklas? – Rugsėjo 1-osios šventes su pirmokų rankytėse tilindžiuojančiais varpeliais, tradicine gėlių jūra ir eilėmis apie mokyklos slenkstį, suolą ar kitą medieną. Jei nepasitaiko nieko pikantiškesnio, užsimena apie šimtadienius, išleistuves ir panašias patetiškas progas. Atraportuoja, kad prasidėjo egzaminų sesija, pateikia šiek tiek statistikos. Paaiškėjus rezultatams, vėl atraportuoja, kad tokio ir tokio valstybinio egzamino neišlaikė toks ir toks procentas abiturientų . Parodo vieną kitą interviu. Kas dar? Ne rugsėjo pradžioje ir ne egzaminų karštymečio metu mokykla išnyra nebent tada, kai koks pedagogas sugeba įsipainioti į vertingesnį skandaliuką – pavyzdžiui, pasklinda gandas, kad pusnuogę mokytoją galima apžiūrėti internete.
Peršasi išvada, kad koks Šustauskas, oi, populiaresnis už jaunimėlio ugdymo įstaigas. Tik va: ne Šustauskas - kas, kad buvo prisėdęs uodegą Seime, o būtent mokyklos lems mūsų žavios Tėvynės ateitį. 
Ne tik šiuo, bet ir daugeliu kitų atvejų mes darom esminę klaidą – savo žvilgsnius kaip žvakes susmaigstom į šustauskus, uspaskichus, zuokus. Tai mūsų šou, emocijų iškrova ir altorius. Nenoriu būti blogu pranašu, bet šitas žaidimas gali išvirsti į Vėlines.
Man labai patinka vienas Kubriko filmas. Ypač pavadinimas: “Plačiai užmerktos akys”. Visuomenė, ta įtari, pikta, save runkeliais apšaukianti visuomenė, plačiai užmerkia akis.
Vaikas išeina į mokyklą, vaikas grįžta iš mokyklos. Vaikas parneša dešimtuką. Vaikas grįžta su trejetu. – Viskas, rodos, taip, kaip turi būti. Tačiau vandenys visada gilesni nei atrodo.
Reikia suvokti, jog mokykla – kaip ir kitos įstaigos – iš esmės tebėra ta pati sovietinė, kas, kad perrengta naujais rūbeliais. Rūbas ir tėra viso labo rūbas, klasta. Andersenas žinojo, ką daro, kai rašė apie naujus karaliaus drabužius.
Koks skirtumas, apie ką kalbėti – Leniną su proletariatu ar ES su demokratija, jei dažniausiai tai daroma taip pat: be entuziazmo, todėl, kad reikia. Vyresniems mokiniams puse lūpų užsimenama, kad “anais laikais”, žinoma, buvę geriau.
Ir humanizmo idealai dar tebeklaidžioja kažkur atokiai nuo mokyklos koridorių. Per rankas liniuote netvatinama, ausų sukinėjimo praktika irgi nunyko, bet asilais ar idiotais vaikučius vis dar vadina. Verbalinio smurto taikymas turi daug subtilių pliusų – pavyzdžiui, nepalieka jokių mėlynių ar paraudimų, taigi nepalieka akivaizdžių įrodymų.
Net jeigu į mokyklą atskuostų persigandusi mamytė ir pradėtų virkauti, kad jos sūnelį matematikė išvadino debilu ir gamtos klaida, situaciją būtų galima lengvai užglaistyti. Sakykim, matematikė neblogai susikukavus su mokyklos valdžia ir kolegėm: pagurkšnoja kavytės su direktore, smagiai paplepa su minėto debilo klasės auklėtoja. Trumpai tariant, direktorė nesileistų į kalbas (“Gal vaikas išsigalvoja? Labai gera mokytoja, ekspertė. ”), klasės auklėtoja pasivestų mamytę į šalį ir paaiškintų, kad mokytojai dabar sunkus periodas: jos katinas Sinusas nustipo, su vyru mokytoja apsipyksta, gal ką ir leptelėjo, bet “mokytoja - irgi žmogus”, reikia suprasti, nepykti. Kai nieko nepešusi mamytė išcimpintų namo, matematikė pasiguostų direktorei, kad vaikiūkštis - tikrai debilas: vienas vargas, “nervai nelaiko”. Direktorė užjaučiamai palinguotų galva ir atsidustų.

(...)