Paklusnumas (4). Chew your meat for you

PAKLUSNUMAS

4.
Chew your meat for you


Išėjęs į kiemą, iškart kone kaktomuša susidūriau su ja. Negalėjau patikėti savo akimis. Iš laimės norėjau be perstojo daryti kūlversčius ir šūkauti jų skaičių visam pasauliui. Šypsena, ne tokia ir dažna paskutiniu metu, išdavė mano jausmus. Iškart į akis krito kiek pakitusi jos išvaizda, dar labiau subrendęs grožis.
Net nepajutau, kaip ji atsidūrė mano glėbyje. Apsikabinimas atrodė šiltas ir nuoširdus.
"One baby to another says... "
- Sveikas, tai ko neaplankei? – Iškart puolė mane švelniai atakuoti sau įprastu gudriai mielu tonu.
- Labas. Maniau, kad tavęs čia nėra. Tiesą sakant, maniau taip visus trejus metus... Durnelis... Nes tu čia turbūt visą laiką ir buvai?
- Ne. Mieste... Namie buvo bėdų... – Susiraukiau. - Ne, nieko, dabar viskas gerai.
- Kokių bėdų?
- Gal vėliau papasakosiu. Na, tai ką? Pagaliau ponaitis Simkinas drįso pasirodyti!
"I'm lucky to have met you... "
- Aha, drįsau, ir jau nesigailiu. O tu seniai čia?
- Oi, aš čia jau tris ledynmečius ir devynis šliaužiančius perversmus išgyvenau. Baik tu, aš prieš tris dienas atvažiavau.
- Tikrai?
- Nu! Pamačiau pro langą, kad tu čia, ir atlėkiau pasisveikint.
Kurį laiką ore pakibo tylos pauzė. Aš varsčiau jai akis, mėgindamas išskaityti, ar jos ką nors slepia. Ar kas nors pasikeitė per tuos metus? Ar mano žodžius ji dar atsimena? Ar ji nepyksta ant manęs? Galiausiai, ar galiu ja pasitikėti ir papasakoti, kas nutiko?
"I don't care what you think unless it is about me... "
Pajutau ant pakaušio pradėjus kapsėti lietaus lašus, tad nusivedžiau Gretą į vidų, į svetainę. Nustebau, kai kalba iškart pakrypo apie mano nuotykį upelyje.
- Tai girdėjau, įdomiai išsimaudei?
Koks trumpas, bet maksimaliai reiklus klausimas, kurio visas svoris slypėjo intonacijoje. Ji tikrų tikriausias kamantinėjimo Šakilas O'Nilas.
Negalėjau, nenorėjau meluoti Gretai. Atsidusau ir papasakojau jai viską, įskaitant ir incidentą su narkašės karvės pienu. Bešnekėdamas įdėmiai sekiau jos akis ir ieškojau kryžiukų. Paieška buvo nesėkminga.
"It is now my duty to completely drain you... "
Pastebėjau, kad mano pasakojimas padarė jai įspūdį, kaip ir tikėjausi. Visgi išgirstas klausimas nustebino.
- Prisimeni mano brolį Miką?
Kur čia pamirši. Iki šiol atminty stovėjo vienas įvykis, kuris tą jos brolelį mano vaizduotėj piešė ne itin šviesiom spalvom.

Užsikabaroję ant garažo stogo, demonstruojam savo seilių skriejimo į tolį rekordus.
- Pataikiau ant to beržo! Penki taškai! Lygu! Tavo eilė! – Šūkalioja Gretutė.
Iššaunu šlapiąją kulką, mėgindamas taikytis į tą patį beržą.
Beržas prapliumpa keiktis.
- Po velnių! Kas čia spjaudosi?!
Tai Mikas, Gretos brolis. Jis karstėsi tame medyje, bet mes jo tiesiog nepamatėm. Dabar jis iššoka iš beržo ir grėsmingai artėja link mūsų. Mikas trejais metais vyresnis už Gretą ir mane.
Nieko nelaukęs, jis užkopia kopėčiomis ant garažo ir, besdamas pirštu į dėmę ant marškinėlių, kreipiasi į mus:
- Kuris spjovė?
- Aš, - stoiškai prisipažįstu. – Atsiprašau, nepamačiau tavęs, mes tik žaidėm.
Kelias akimirkas jis dar kovoja su savimi. Netrukus leidžia suprasti, kad juokais visko nenuleis.
- Ach tu prakeiktas ***žiau! Ką čia sau leidi?! Ateini čia, į mūsų kiemą, ir savo sušiktais skrepliais terši viską! Dink iš čia, kol neišmečiau!
Jis gatavas man trinktelėti!
Man baisu ir gėda. Greta, tuo tarpu, mėgina mane užstoti, tačiau tai tik dar labiau mane glumina. Nulipu žemyn ir bėgu namo.
Su Greta draugavau ir toliau, tačiau spjaudymo varžybos žlugo visiems laikams.

Toks buvo Mikas, todėl išgirdęs Gretą minint jo vardą, iškart susidomėjau.
- Mikas… labai pasikeitė po mamos mirties. Jis pradėjo daug gerti, gal net kokius narkotikus vartot, nežinau. Retai būdavo namie, o kai būdavo, šaukdavo ant visų ir visada. Bet ne tai baisiausia. Jis užsikrėtė teorija, kad mamą kažkas nužudė. Pradėjo kliedėti apie atpildą ir kur pakliūva ieškoti kaltų.
- Minėjo mane?
- Jis minėjo daug ką. Taip, tave irgi. Norėjom jam padėti, bet jis nesileido į kalbas ir... pabėgo iš namų. Prisimeni, koks jis buvo vaikystėje. Dabar viskas daug blogiau.
Gretos pasakojimas man pasirodė įtikinamas ir gąsdinantis, o mintyse kirbėjo tik viena.
Dabar jau negaliu tiesiog bėgti iš N. Juk čia yra Greta. Ir tai jos brolis! Būtina viską išsiaiškinti, per daug yra pastatyta ant kortos.
"Chew your meat for you... "
- Aš surasiu tavo brolį. Viskas bus gerai. Jam reikia pagalbos.
- Ne, ne... – Greta išbalo. - Tu ką... Juk jis... Pavojingas...
Man patiko, kad ji taip dėl manęs jaudinasi.
- Klausyk, aš jau ir taip du sykius vos nemiriau. O pagalvojus, kad toks pavojus gali grėsti dar kam nors, ypač tau, man plaukai šiaušiasi. Privalau jį surasti, ir surasiu.
"I like you... "
Greta nespėjo man paprieštarauti. Iš virtuvės atėjo mano močiutė. Iškart pastebėjau smarkų susirūpinimą jos veide.
- Simai, gal tu ką nors suprasi? Pažiūrėk, kokį siuntinį aš gavau.
Ji atidarė dėžę ir ištraukė paprasčiausią baltą plytą. Pavartęs ją rankose, vienoje vietoje pamačiau raudoną dėmę...

[Bus daugiau]