Pasaka – 19, 20, 21

19. Prieš išskrendant

— Tuos budėjimus sumanėte pačiu laiku ir esat tikri sodybos gynėjai, — pagyrė senelis Mantą, lovlius ir Pinčių, kai jie susirinko pasišnekėti paskutinį kartą prieš išskrendant į mėnulį.
— Čia ne mūsų visų, o Manto idėja, — pastebėjo Žalis.
— Man atrodo, kad bet kuri idėja yra jūsų visų, nes jūs būnate kartu ir viską dirbate draugiškai... — atsakė senelis ir paklausė:
— Na, o kaip su pagautomis naujokėmis? Ar pavyko Pinčiui ką nors išpešti ir sužinoti?
— Mažai ką. Jos čia, pavyko sužinoti, atskrido norėdamos susitikti su Liuciferiu, nes jis žinąs viską apie jų dingusias drauges, apie raganų urvo likimą ir kitką...
— Matai, matai, — nustebo senelis, — jos, pasirodo, su pragaro kipšais susijusios į vieną būrį ir dirba tą patį nelabą darbą...
— Žinoma, kad susiję... Raganos yra velnių jaunesnės seserys, — nelaukdamas paaiškino Pinčius. — Ir kai mes pragarą išgujome iš savo prūdo, jos visos pasimetė ir dabar nebežino ką daryti... Nori vėl susitikti ir pasitarti...
— Na ir na, — bepasakė senelis, — tai kaip mes visus juos galime įveikti? Juk tai baisi galybė ir mums neužteks nei jėgų, nei proto... Gal, kol dar nevėlu, baikime ir tik pakeisdami vienas kitą akylai saugokime savo sodybą?..
— Nesutinku, — šokosi Žalis. — Vadinasi, visus kitus žemės gyventojus mes atiduosime raganoms ir patys nusiplausime rankas? Aš siūlau skristi į mėnulį, išgaudyti raganas ir po to spręsti, ką su jomis daryti toliau.
— Pusiaukelėje sustoti netinka, — pritarė ir Juodis. — Kai jos atsigaus ir pradės siautėti, mums nebus gyvenimo. Nemanykit, kad jos visai kvailos ir neperkąs mūsų gudrybių. O kai gudrumu jos prilygs mums, mes pralaimėsime kiekviename žingsnyje. Tad nelaukiant reikia skristi į mėnulį ir, kol tebėra laikas, visomis išgalėmis tvarkytis...
— Na, o ar sužinojot bent kiek, kur jos ten įsikūrusios. Ar neteks be prasmės paklajojus ir nieko nepešus grįžti atgal?
— Ne viską, bet šį tą sužinojom. Nuskridę nepulsim, kaip akis išdegę, o mūsų geroji šluotelė ir stebuklingoji lazdelė užves ant kelio. O kai jau būsime ant jo atsistoję, eiti mokėsime mes patys.
— Jeigu jau tiek daug žinote ir esate rimtai pasiryžę, skriskite, — nebesipriešino senelis.
Kelionėn Mantas ir lovliai nutarė pasiimti kiekvienas po šluotą, keturias dagiąsias kibirkštis, stebuklingąją lazdelę, porai savaičių įsidės maisto ir po dviejų dienų, pasivertus nematomais, iškeliauti.

20. Raganos ruošiasi

Kai mėnulio raganos nesulaukė iš žemės grįžtant ir antros trijulės, visos labai sunerimo, baiminosi išeiti iš savojo urvo ir skraidyti bei vaikščioti po mėnulio apylinkes:
— Aš galvojau, kad mums užteks proto ramiai gyventi čia ir nebekaišioti nosies prie tos prakeiktos senio sodybos... Ale ne, vis kokie išmislai, vis kokios kvailos paskatos... Ir kiek čia jau mūsų beliko — tik vienuolika. Jeigu dar lįsime, nenusiraminsime, susems ir likusias... Atsiminkit mano žodį...
— Ir dar daugiau, — šokosi antra, — o kuo mes esame tikros, kad tie nevidonai ir žmogžudžiai jau neatskrido į mėnulį? Su tokia menka apsauga — užridentu akmenėliu, kiekvienas mus gali paimti plikomis rankomis... Tuojau pat reikia galvoti ir pasiruošti rimtai urvo gynybai...
Šiam pasiūlymui buvo vienbalsiai pritarta ir raganos tą pačią dieną iš visų jėgų ėmėsi stiprinti savo buveinę.
Pirmiausia, įeinamoji urvo dalis buvo pailginta iki trijų šimtų metrų ir ji pasidarė panaši į ilgą patrankos vamzdį. Kam nors nepažįstamam pasirodžius, jame pakildavo siausti tokie smarkūs vėjai, kad didžiausius urvo akmenis su trenksmais išnešdavo ir numesdavo mėnulio kalnuose už keliolikos dešimčių kilometrų.
Už šio įėjimo kalno uoloje buvo pramuštas painus ir tamsus labirintas, kuriame atsiradus nežinomam padarui, turėjo vaidentis visokiausi bauginantys dalykai: staugdami ir riaumodami pulti miško žvėrys ir dinozaurai, o po kojomis atsiverti giliausios duobės su aštriomis kaip peiliai uolų nuolaužomis apačioje, kur krentantysis mirtinai susibadytų.
Prie centrinio kambario durų buvo įruoštos dar didesnės žabangos: kas tik pasibels į jas, vietoj priemenės tuoj susidaro aklina keturkampė dėžė ir iš jos atėjusysis niekur ir niekada nebegalės išeiti. Kai iš bado numirs, tada raganos jo lavoną išmes prie įėjimo, o smarkūs vėjai jį nuneš ir pames mėnulio kalnuose. Galėjo raganos tą dėžę su pakliuvusiu pavargėliu įsinešti į savo buveinę, atidaryti ir sugriebusios aštriais nagais atvykėlį arba čia pat nužudyti, arba su devyniais raktais uždaryti mėnulio kalnų požemy ir jis ten turėjo arba numirti iš bado arba sušalti...
— Tegu dabar tie nevidonai pabando lįsti į mūsų urvą ir mus užkliudyti. Iš priemenės dėžės pasprukti nebegalės nė vienas... — džiaugėsi svarbiausioji urvo apsaugos sumanytoja.
— Mes įvykdysime ir negrįžusios naujosios valdovės valią — pagautuosius taip pačiupinėsime, kad jie beveizint išsipasakos viską, ką žino apie dingusį urvą, negrįžusias mūsų drauges...
— Be jokios abejonės, tie kurie čia pasirodys, ir yra svarbiausi mūsų nelaimių kaltininkai... — užbaigė trečioji.
Dabar visos raganos kuo mažiau beskraidydavo lauke, gyveno pasislėpusios savo buveinėje, kuri buvo įtaisyta giliai mėnulio kalnuose, ir visos įsitempusios laukė, ar kas iš kur nors nepasirodys.

21. Išskridimo valanda

Po dviejų dienų, apsirūpinę viskuo, ko reikia gyvenimui, lovliai ir Mantas išskrido į mėnulį. Namuose liko senelis ir Pinčius. Jie jau buvo vienas prie kito pripratę, be to dar nebuvo visiškai išgijusi raganos perkąstoji jo nosis ir senelis paprašė, kad jis pasiliktų:
— Tu, Pinčiau, pasilik su manim, padėsi saugoti ir, jei prireiktų, ginti mūsų namus. Tu iš visų dabar esi tvirčiausias ir pagelbėsi man prižiūrint gyvulius, tvarkant ūkį. O kai reikės įsivelti į i kokius painius raganų reikalus žemėje, tada vėl galėsi būti pirmas.
Pinčius pasiraukė, pavizgino uodega, sudavė kelis kartus ja į grindis, bet seneliui prieštarauti nedrįso ir pasiliko. Žalis dar labiau jį nuramino:
— Mes visi turime po švilpynę ir jei tu išgirsi du ilgus ir du trumpus švilptelėjimus, žinok, mes mėnuly laukiame tavęs, ir tu tada skubai turėsi atskristi gelbėti mūsų...
— Gerai, jau gerai, atskubėsiu... Tik nepamirškit švilptelėti...
Po to Mantas visus sumažino, susidėjo į savo švarko kišenes, atsisveikino ir sėdęs ant greitosios šluotos, staigiai nėrė į kosmoso platybes. Pinčius su seneliu tik bepamatė, kaip jis pavirto į mažą juodą taškelį ir greitai visai išnyko iš akių.
Mantas, prieš pradedant kelionę, kreipėsi į savo stebuklingąją lazdelę:
— Murki murki padaryk, mus visus nematomais ir kad mūsų balso ir žingsnių niekas negirdėtų, kad niekas negalėtų suuosti nė mažiausio mūsų kvapelio, o mes tarpusavy galėtume kalbėtis, kaip kalbamės žemėje... — ir sušėrė lazdele į visus iš eilės.
Dabar jie kosmose skrido niekieno nematomi, o patys viską matė, dalijosi įspūdžiais. Tai iš vienos, tai iš kitos kišenės kaišiojo galvas lovliai, dairėsi į vis nutolstančią ir mažėjančią žemę ir vis didėjantį mėnulį. Skrendantieji erdvėje net nesuprato, kad skrenda, nes beorėje erdvėje skridimas pasidaro toks pat, kaip stovėjimas vietoje. Tik po kiek laiko jie pajuto, kad pasidarė labai lengvi, nes sumažėjo žemės trauka, artėjo mėnulis...
Kai jau mėnulis visai priartėjo, Mantas pagalvojo: „Šluotele, nusileisk tokioje vietoje, kur mum nebūtų nei per šalta, nei per karšta, nei per tamsu, nei per šviesu... “
Ir štai, jie jau vaikšto storai dulkėmis nugultu mėnulio paviršiumi, visai nebejaučia savo svorio. Lovlis tik vos strykteli, o pakyla į viršų taip aukštai, kad vos beįmato akys. Mantas taip pat gali žengti dešimtmetriais žingsniais. Ir jokio vėjelio, visur ramybė...
— Bet ir nykuma čia neišpasakyta, — sako Žalis.
— Kad ne tie kalnai ir krateriai, kuriuos matau tolumoje, mes būtume matomi, kaip ant delno...
— Gal, — pastebi Mantas, — pasidarom čia kokią nors užuovėją. Nors ir esame nematomi, bet patogi, plokštesniu akmeniu pridengta duobelė, kur susidėsime daiktus ir galėsime ilsėtis, būtų ne pro šalį...
Lovliai pritaria Mantui ir jie pasidaro iš akmenų laikiną būstą.
— Tuoj pat imkimės budėti. Gal mūsų šluotelė pastebės kurią pasirodžiusią čia raganą ir tada galėsim lengviau surasti tą angos akmenį. Aš imuosi pirmas, — sako Juodis. — Tu Mantai pailsėk. Jei ką beskraidydamas sužinosiu ar pamatysiu, tuoj sugrįšiu ir galėsim numatyti ką veiksime toliau...