Aksominė plaštakė

Aksominė plaštakė

          Aš sėdėjau virtuvėje, prie medinio stalo, savo vietoje. Prieš akis gulėjo atversta knyga, aš ją ten visada laikiau, valgydama paskaitydavau. O kitaip ar būčiau turėjus laiko ją perskaityt? Ji nebuvo viliojanti, bet per gyvenimą negali sau leisti jos  nepačiupinėti. Burnoje dar jaučiau suvalgytos lašišos skonį, kurią buvau pati išsikepus. Cha, mūsų mielo šaldytuvo kameroje ji gulėjo jau kokį mėnesį, man buvo labai keista kaip ji taip ilgai ten užsibuvo,  juk aš žuvį labai mėgstu, hm, gal dėl to, kad pradėjau naują valgymo kampaniją?... Uždegusi šviesą įėjo močiutė. Net nepastebėjau kaip greit sutemo. Bet logiška, vasara jau rengėsi trauktis, ir vakarai perėjo iš vasariškų į rudeniškus.
        Hm, ar ji nori?
        - Imk. Dar liko. - aš atsistojau, paėmiau mėlynąją lėkštę, tą su vingiuotais krašteliais, bet gaila šių lėkštelių jau buvo mažai likę. Kai tik kokia suduždavo, man visada būdavo labai gaila nuostabaus logotipo, esančio kitoje lėkštės pusėje. Sudėjau močiutei viską kas dar buvo likę iš mano šedevrinės vakarienės. Pati stojau prie kriauklės, plauti. Lyg skaudėjo pilvą.
        Visai netoli virtuvės, kažkas trinktelėjo. Pamačiau kaip nuo lubų kraštinio ornamento atskilo ir dulkėdamas nukrito gabalėlis gipso.
        - Išplauk ir mano lėkštę, ačiū, aš nebenorėsiu, nekaip jaučiuosi.
        Čia tai retenybė, ji nekaip jaučiasi.
        Močiutė atsirėmė į plačią palangę. Žiūrėjo pro langą, į lamdomus medžius, į dar šiltą saulėlydį, į visą gamtą. Juk ji buvo poetė.
        Išgirdau, smarkų vonios durų trenksmą, bet jos ne užsidarė, o lyg atsidarė.
        Ką ji ten dabar daro?
        Atsisuku, o ji sėdi čia, jau prie stalo. Iki vonios keli žingsniai, pasižiūrim viena į kitą.
        Jos taip smarkiai atsidarė pačios?
        Žodžių nereikėjo, už mus kalbėjo baimė, ji mus suvienijo. Aš prigludau prie jos. Virtuvėje degė labai jauki šviesa, bet su tvyrančia atmosfera visai nesiderino. Pamačiau išlaužtą vonios durų rankeną, ji keistai kabėjo. Namuose mes buvom tik dviese.
          Dieve, kas čia vyksta?
Aš nieko nemačiau, bet jaučiau, kad kažkas lyg skraidytų aplink mane ir močiutę. Su lig tuo mano įsivaizduojamu gūsiu, nuo stalo pakilo sausa gėlių puokštelė (juk tai mirusios gėlės, pasirinko būtent jas), koridoriuje įsižiebė šviesa. Didžiajam kambarį kažką išgirdom.
        - Močiute, prisimeni, čia tas pats, kur skraidė anuose namuose? Atsimeni kuomet lakstė ta sidabrinė žvakidė?
        Ne, ji šito neprisiminė, o mano balso stygos per daug drebėjo, kad galėčiau dar ką nors sakyti, širdis plakė kulnuose, bet abi ėjom į didįjį kambarį. Bet čia jokių ženklų nesimatė. Prisėdom ant mano mėgstamiausios mažosios sofutės, ji buvo su raižytom raudonmedžio atkaltėm. Baimė šiek tiek nuslūgo.
        Gal taip viskas ir baigsis? Gal aš sapnuoju? Ne. Čia ne sapnas. Tokių tikroviškų sapnų nebūna.
        Nuėjau į savo kambarį, jis buvo priešais didįjį. Net nežinau kaip aš nebijojau po tokių įvykių judėti, ir dar viena eiti į savo kambarį. Juk ten šviesą palikau ne aš. Nuspaudžiau jungiklį, vieną, antrą, trečią kartą, toliau junginėti būtų beprasmiška. Aš iš lėto grįžau į saloną, supratau mes abi turime eiti į mano kambarį.
        Aš stovėjau susigūžusi už močiutės. Natos buvo išmėtytos, juoda pianino kėdė parversta. Ant žemės gulėjo mano sąsiuviniai, dar pastebėjau iš lentynos ištrenktas kelias knygas, „Sofijos pasaulis“, kiek toliau „Da Vinčio kodas“, ir pagrindiniai I. Kanto veikalai.
        Kodėl būtent jie? Kas tai padarė?
        Mums prieš akis, prie pat komodos, ant mano kailinio kilimėlio, nežinia iš kur, kaip koks miražas atsirado moteris. Savo išvaizda ji priminė kaimynę, kuri vasarą beveik kasdien  mums atnešdavo daržovių, mat buvo prisiekus sodininkė.
        Ji? Negali būti.
        Moteris įnirtingai sklaidė visus komodoje esančius daiktus, statulėles, knygas, raštus. Pamačiau sudaužytą mano mėgstamiausią veidrodėlį, tik jo krištoliniai rėmeliai, ačiū Dievui, kažkaip išliko net neįskilę. Aš apsikabinau močiutę, pajutau, kad ji taip pat dreba. Mes buvom tarsi prilipdytos prie raštuoto parketo, o mūsų burnos buvo užčiauptos.
        Netrukus abi pamatėm, moteris rado ko ieškojo, mano užrašų knygutę ir plunksnakotį, kurį radau po eglute per pereitas Kalėdas. Lyg mintimis pasišaukusi mus artyn, prie mano didelio rašomo stalo ji ėmė greitai rašyti:

                        Aš turiu paimti.

          Jos raštas buvo labai keistas, lyg senoviškas, labiau panašus į  kokios prancūzės, negu į kaimynės ir dar sodininkės. Ji pažiūrėjo man į akis. Aš supratau, kad atėjo pasiimti žmogaus, o ne mano rašiklio. Baimė mane sukaustė dar labiau, aš apsikabinau močiutę iš nugaros, lyg pasislėpiau už jos, pajaučiau kaip smarkiai trankosi mano širdis. Bet dar išlemenau:
            -Greitai?
            -O kada gi? - ji lyg nusistebėjo mano kvailumu. - Žinoma dabar. - ji žvilgterėjo į močiutę, kuriai jau sunkėsi ašaros.
            -Anūkėle, už kelių dienų Žolinė, tavo mamos antrosios metinės... – tai buvo   
paskutiniai jos žodžiai kokius girdėjau. Bet ji lyg nesisielojo, ar nesuprato, ar nesijaudino, kad atėjo pasiimti būtent jos. Ji verkė, bet tik dėl savo dukters ir manęs. Prisipažinsiu, aš minutę pamaniau, ši pabaiga, ar tai nauja pradžia laukia manęs. Keistas jausmas užplūdo, kai supratau, jog vis dėlto ne manęs, aš prisiminiau, juk jai aštuoniasdešimt. Mano  galvoje zujo šimtai minčių: tau dar begalė darbų, uždavinių, padaryti pasaulį gražesnį, išpildyti savo norus, savo misiją...
            Ta moteris buvo ne kaimynė, priėjus arčiau, aš iškart pamačiau, kad ji yra už ją jaunesnė, ir visgi kiek kitokių bruožų, bet dabar tai buvo nesvarbu. Aš puoliau bučiuoti močiutės rankas, atsiprašyti už visa ką esu ne taip padariusi, už visa ką esu pasakius, ar kaip kitaip jai nusikaltus. Bet po kelių sakinių žodžiai manyje ėmė springti, aš verkiau taip pasikūkčiodama, kad praradau galimybę kažką pasakyti.

            Praverdama akis aš lyg pamačiau kažkokį švytėjimą, dar nesupratau ar čia realybė, ką aš išgyvenau, ar tai sapnas. Mane krėtė drebulys. Aš nejudėjau. Prie atviro lango pamačiau tupinčią naktinę plaštakę. Jau švito, pro linguojančias medžių properšas prasiskyrė jau prašviesėjusio dangaus lopinėliai. O Dieve, čia yra realybė. Matyt, atsimerkdamos mano akys susitiko su pravažiuojančios mašinos šviesom, ir dėl to aš dar labiau išsigandau. Laikrodžio ciferblate mačiau 3: 59. Čia tik sapnas, bet tai buvo tavo antras toks sapnas, žvakidė... Nurimk, dabar tu patyriau ankstyvą pabudimą, mano inkstam trūksta skysčių, smegenys tinkamai nefunkcionuoja, vakare per sūriai pavalgiau, širdis smarkiai plaka, kraujospūdis pakilęs, karšta, man nejauku...
            Gulėdama dar nakties tyloje, aiškiai girdėjau šlamančius medžius, pro šalį dundėjo matyt koks prekinis traukinys. Ne, dabar aš užmigti negalėjau, nuėjau prie pianino. Pasiėmiau jau seniai neliestą Šarlio Guno „Faustą“ . Nors rankos iš miego buvo nerangios, bet vis tiek ėmiau švelniai skambinti. Ši prancūzo opera man visada patiko. Išgirdau, kaip atsikėlė močiutė.

                                                                                Vilnius,
                                                                  2005-08-12 18: 18